„Socialinis nerimas – tarsi vaikščiojimas minioje, kuri tikisi, kad pasakysi kalbą, tačiau tavo lūpos tiesiog nejuda… Tai jausmas, kad netrukus nutiks kažkas blogo, ir tas siaubingas jausmas niekada neapleidžia… Tai jausmas, kad esi visiškai izoliuotas, net ir nuo paties savo racionalių minčių.“
Socialinio nerimo sutrikimas yra vienas iš dažniausių nerimo sutrikimų, stipriai apsunkinančių žmogaus kasdienį gyvenimą – jis trukdo siekti tikslų, nukenčia asmeniniai santykiai. Dažnai socialinį nerimą lydintis sutrikimas yra depresija. Moterims socialinis nerimas diagnozuojamas dažniau, bet pastebima, kad vyrai dažniau kreipiasi pagalbos. Vidutinė sutrikimo pradžia yra 16 m. Labai retai žmonės pasakoja situacijas, kurių metu jautėsi pažeminti ir kurias sietų su socialinio nerimo pradžia.
Pagrindiniai sutrikimo bruožai yra į save ir savo kūno pojūčius sukoncentruotas dėmesys, neigiamas savęs vertinimas, nerimastingumas, vengimas ir pabėgimas iš nerimą keliančių situacijų, socialinių įgūdžių trūkumas. Taip pat būdingi negatyvūs spėjimai, asmuo galvoja, kad skaito kitų mintis ir nuspėja ateitį („pagalvos, kad aš keistas“, „kiti mane atstums“, „drebėsiu ir mane atleis iš darbo“). Artėjant socialinei situacijai žmogus dažnai nerimauja ir pradeda planuoti, repetuoti savo elgesį mintyse. Taip pat jis piešia vaizduotėje negatyvaus viešo AŠ paveikslą, situacijas, kaip blogai atrodys ir pasirodys. Išėjęs iš socialinės situacijos asmuo linkęs ją analizuoti, tačiau tai daro ribotai, paprastai susitelkia į tai, kaip joje blogai jautėsi, ir klaidingai mano, kad jei blogai jautėsi, tai ir buvo blogai.
Socialinio nerimo sutrikimą turintiems žmonėms gali nutikti dalykų, kurių jie bijo: žmonės iš tiesų gali į juos žiūrėti, gali nuvertinti, atstumti. Vis dėlto pagrindinė problema yra ne įvykiai, o jų vertinimas. Būtent iškreiptas savęs vaizdas yra centrinis socialinio nerimo taikinys.
Socialinį nerimą jaučiantis žmogus bijo būti neigiamai įvertintas aplinkinių. Atrodo, kad kiti žmonės pamatys ydas, klaidas, palaikys keistu, pastebės nerimo simptomus. Tokia baimė ar nerimas yra neproporcingai stiprūs palyginti su realia grėsme, ir asmuo stengiasi išvengti situacijų, kurioms esant jaučia stiprią baimę. Vis dėlto situacijų vengimas, klaidingi įsitikinimai ir ateities spėjimai, negatyvus savęs vertinimas, į save ir savo kūno pojūčius sutelktas dėmesys tik palaiko šį sutrikimą. Kognityvinėje elgesio terapijoje didžiausias dėmesys kreipiamas į sutrikimą palaikančias elgesio strategijas. Tačiau norint iš to išsivaduoti tik kalbėjimo ir situacijų analizės nepakanka – reikia atlikti nemažai elgesio eksperimentų ir išgyventi situacijų, kuomet tiesiog išbūnama su nerimu, kol jis savaime sumažėja.