Sėdimas gyvenimo būdas tampa svarbia visuomenės sveikatos problema, kuri yra susijusi su įvairiomis lėtinėmis ligomis. Tremblay ir kt. autoriai sėdimąjį elgesį apibrėžia kaip bet kokią veiklą, susijusią su sėdėjimu, atsilošimu ar gulėjimu, kuriai reikia labai mažai energijos.
Dauguma žmonių, gyvenančių sėslų gyvenimo būdą, nesilaiko nacionalinių fizinio aktyvumo gairių. Remiantis vyriausybės fizinio aktyvumo gairėmis, suaugusieji kiekvieną savaitę turėtų turėti bent 150 minučių vidutinio intensyvumo fizinio aktyvumo. Tyrimai rodo, kad tik 21 % suaugusiųjų atitinka fizinio aktyvumo gaires, o tik mažiau nei 5 % asmenų, fizinio aktyvumo per dieną trukmė yra 30 minučių. Tyrimai rodo, kad sėdimas gyvenimo būdas gali turėti įtakos nutukimui, antro tipo diabetui, gali paskatinti atsirasti kai kurias vėžio rūšis, širdies ir kraujagyslių ligas, turi įtakos ankstyvajai mirčiai. Dėl per mažo fizinio aktyvumo gali sulėtėti medžiagų apykaita ir susilpnėti organizmo gebėjimas kontroliuoti cukraus kiekį kraujyje, reguliuoti kraujospūdį ir skaidyti riebalus. Sėdimas gyvenimo būdas taip pat neigiamai veikia psichinę savijautą. Dėl fizinio ir psichinio poveikio sveikatai, sėdimas gyvenimo būdas tampa ypač problemiškas. Viename tyrime, kuriame dalyvavo net daugiau kaip 10 000 dalyvių, sėdimas gyvenimo būdas ir fizinio aktyvumo trūkumas buvo siejami su didesne psichikos sveikatos sutrikimų rizika. Gyvenant sėdimą gyvenimo būdą mokslininkai rekomenduoja laikytis šių rekomendacijų, kurios plačiau apibūdinamos lentelėje :https://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S2666337621000251#tbl1
Tyrimai atskleidžia, jog sėdimas gyvenimo būdas siejamas net su sunkių ligų atsiradimu. Daugelis žmonių neatitinka minimalaus fizinio aktyvumo gairių ir rizikuoja susirgti, jeigu nepakeis savo įpročių. Asmenys gali sumažinti sėslaus gyvenimo būdo keliamą riziką didindami fiziniam aktyvumui skiriamą laiko dalį per savaitę.