Dalis žmonių skundžiasi užsitęsusia prasta nuotaika. Panagrinėkime, kokie veiksniai žmogų įkalina ir neleidžia ištrūkti iš to žalingo užburto rato? Visų pirma, žmogui, kuris žvelgia į pasaulį per depresijos prizmę, aptemsta mintys – asmuo koncentruojasi vien į neigiamus dalykus ir nekreipia dėmesio į teigiamus dalykus (pvz., girdimos frazės ,,viskas blogai“, „viskas atsibodo“, „nėra prasmės stengtis“, „vis tiek bus negerai“ ir pan.), o tada nuotaika dar labiau suprastėja. Antras veiksnys – tam tikri jausmai, emocijos. Tarkim žmogus jaučiasi beverčiu, todėl galvoja: ,,aš nieko vertas, esu nevykėlis“, tada kyla noras žalotis, vartoti medžiagas, atsiriboti nuo draugų ir šeimos ar pan., dėl tokio elgesio atsiranda kaltė arba vienišumas (,,niekas nenori būti šalia tokio manęs“), o prasta nuotaika vėlgi ryškėja. Šiuo atveju svarbu prasiblaškyti, nukreipti dėmesį kitur, remtis savo stiprybėmis bei vertybėmis. Trečias veiksnys – didžiulio nuovargio pojūtis, kai atrodo, jog net sunku atsikelti iš lovos, užsiimti mėgstamomis veiklomis (,,nenoriu nieko daryti“). Tokiu atveju žmogus vengia ar atsisako įvairių užsiėmimų, todėl negali džiaugtis savo pasiekimais, neužmezga artimo ryšio su kitais žmonėmis, nepatiria džiaugsmo ir vis prasčiau jaučiasi. Norint pasijusti geriau, reikėtų elgtis priešingai – po truputį tapti aktyvesniam. Nereikia iškart užsibrėžti didelių tikslų – pagalvokite, ką norėtumėte nuveikti pirmiausia?
Galiausiai, mūsų mintys nuolatos išreiškiamos žodžiais. Per dieną mūsų galvoje sukasi tūkstančiai įvairiausių minčių. Daugelis tų minčių yra netikslios ar net absurdiškos. Visgi protas sako mums, kad jos yra teisingos. Būna, kad jomis patikime (,,man nepasiseks“, ,,viskas yra ir bus blogai“ ir pan.), suteikiame joms didelę reikšmę ir jaučiamės prastai.
Pabandykime atlikti tokį pratimą – įsivaizduokite, kad Jūsų rankos yra lyg Jūsų mintys, kurios kartais būna neigiamos ir vis pasikartojančios. Suglauskite rankas kartu, delnais į viršų, lyg jie būtų atversta knyga. Lėtai kelkite delnus link savo veido, kol jie uždengs akis. Keletą sekundžių žvelkite į pasaulį pro tarpelius tarp pirštų ir pastebėkite, kaip tai paveikia vaizdą. Kaip sunku yra matyti kažką daugiau nei tik savo rankas. O kaip būtų, jei visą dieną vaikščiotumėte rankomis užsidengę akis? Kiek tai Jus apribotų? Kiek kiltų sunkumų ir kaip reaguotumėte į gyvenimo iššūkius? Kokių dalykų pasiilgtumėte?
Po to lėtai nuleiskite rankas ir stebėkite, kas vyksta, kai didėja atstumas tarp Jūsų ir Jūsų rankų (minčių). Stebėkite, kas vyksta tarp Jūsų ir kambario; gal daugiau gaunate informacijos, gal veiksmai, kurių imatės, yra efektyvesni? Taip pat atkreipkite dėmesį, kad Jūsų rankos (mintys) niekur nedingo: jos yra čia pat. Ir jei galite padaryti su jomis ką nors naudingo ir veiksmingo, tą ir padarykite. O jei negalite – tiesiog leiskite joms būti ten, kur yra, jų nevertinkite. Toks pratimas padeda atitrūkti nuo mūsų probleminių minčių bei leidžia pažvelgti į mintis iš šalies, o ne tiesiogiai. Dažniausiai mintys tėra mintys, jos nėra faktai.