Aš su mama visai nesikalbu. Jeigu pradedam kalbėtis, viskas baigiasi rėkimu viena ant kitos. Pasakiau jai, kad turiu draugą, tai viskas užsibaigė šaukimu ant manęs, kad draugauti galėsiu, kai turėsiu daugiau proto, ir čia ne meilė, o susižavėjimas, ir kad nebandyčiau susitikinėti. Neišleidžia nueiti į pasimatymus (pameluoju, kad einu pas draugę). Norėčiau geriau bendrauti su mama, kad ji mane suprastų, bet nežinau, ką daryti.
Galima jausti tavo norą artimiau bendrauti su mama ir norą, kad tave suprastų. Taip pat žinai, kad pirmiausia kažką turi daryti pati. Tai, ką tu gali daryti, pirmiausia – išklausyti mamos, paklausti, dėl ko ji taip pyksta ar nerimauja dėl tavęs. Galbūt mama aiškiai atsakytų, dėl ko ją gąsdina tavo susitikinėjimas su vaikinu.
Pokalbį su mama tau padėtų palaikyti įprasti bendravimo įgūdžiai: dėmesingas mamos išklausymas, pasitikslinimas, ar teisingai supratai mamos žodžius, savo nuomonės pasakymas, nekritikuojant mamos. Galima tiesiai pasiūlyti mamai pasikalbėti ir susitarti, kada abi galite. Gali būti, kad mama pradėtų gerbti tavo poreikius, kai tu parodysi jai, kad tau svarbūs jos poreikiai ir norai.
Į klausimą atsakė:
Lina Kalinauskienė
Antakalnio poliklinikos psichologė