Kartais sakoma, jog gyvenimas be streso yra tolygus dvasinei mirčiai. Tam tikro lygio stresas yra naudingas, nes paruošia mūsų organizmą veikti. Kuomet stresorius yra trumpalaikis arba fizinis (pvz., aplinkos temperatūros pokyčiai ar aktyvi fizinė veikla), tada labiausiai pakyla streso hormono noradrenalino lygis, taip pat ir adrenalinas. Noreadrenalinas skatina raumenų įsitempimą, tankesnį širdies plakimą ir aukštesnį kraujo spaudimą. Adrenalinas – gliukozės išskyrimą į kraują. Trumpalaikės stresinės situacijos reikalauja „mobilizacijos“ – fizinių ir dvasinių jėgų sutelkimo. Taigi, stresas ne tik atima, bet ir duoda – praturtina mūsų gyvenimišką patirtį, padeda geriau save pažinti, mokytis ir stiprėti.
Visgi, nuolatinis arba vadinamasis chroniškas stresas kenkia sveikatai. Kai stresorius yra ilgalaikis arba emocinis (pvz., grėsmė prarasti darbą ar audringi santykiai su partneriu), tuomet svarbus tampa kito streso hormono kortizolio vaidmuo. Kortizolis kaip ir adrenalinas skatina dar didesnį gliukozės išskyrimą į kraują, tačiau neretai toks energijos pliūpsnis lieka nepanaudotas. Gliukozės perteklius virsta riebalais. Kortizolis blokuoja tam tikrų rūgščių išskyrimą į kraują. Kai kortizolio lygis yra pakilęs ilgesnį laiko tarpą, skrandyje dėl susikaupusių rūgščių formuojasi opos. Kortizolis slopina imuninės mūsų organizmo sistemos veiklą. Dėl to sumažėja organizmo atsparumas autoimuniniams susirgimams, uždegimams, lėtiniams skausmo sindromams, alergijoms ir astmai. Stresas turi dar vieną svarbią ypatybę – jis akumuliuojasi ir stiprėja. Kiekvienas pastovus stresą keliantis veiksnys prisideda prie bendro patiriamo streso lygio. Kiekvienas atskirai paimtas veiksnys nebūtų toks svarbus, bet atsidūręs šalia kitų stresą keliančių veiksnių gali virsti paskutiniu lašu perpildančiu taurę.
Į klausimą atsakė:
Monika Ražanskaitė
Medicinos psichologė