Kai įkrentame į kibirą su grietine, arba Apie emocines krizes

Šis straipsnis – apie emocines krizes, kurios sutrikdo žmogaus psichologinę pusiausvyrą, stabilumą ir tam įveikti tenka sutelkti visus turimus vidinius išteklius bei įveikos mechanizmus. Krizes gali sukelti netektys, sveikatos problemos, darbo praradimas, skyrybos, nelaimingi atsitikimai, staigūs gyvenimo pokyčiai, karai ir t. t. Vis dėlto reikėtų pabrėžti, kad reakcija į tam tikrą situaciją yra subjektyvi ir priklauso nuo to, kaip asmuo suvokia ir vertina įvykį. Tą patį įvykį vienas žmogus gali suvokti kaip katastrofą, ir tai jį ypač paveiks emociškai, kitas situaciją matys kaip galimybę kažką pakeisti, pamoką, ir įvykis nesukels jam reikšmingų emocinių pokyčių. Be to, kai kurie žmonės gimsta turėdami jautresnę nervų sistemą arba sulaukia mažiau palaikymo ir dėl to gali jautriau reaguoti į įvairias situacijas.

Susidūrus su sunkumais gali atsirasti tokių emocinės krizės požymių: nuotaikos (pvz., depresija, įtampa, dirglumas, bejėgiškumas), miego, kūno svorio (padidėjimas ar sumažėjimas) pokyčiai, nesirūpinimas savimi, sumažėjęs domėjimasis kitais žmonėmis ar atsiribojimas, sumažėjęs pasitenkinimas anksčiau mėgtomis veiklomis, atotrūkis nuo įprastos veiklos. Kai kuriais atvejais pokyčiai įvyksta greitai ir yra akivaizdūs, tačiau kartais nuotaika ir elgesys keičiasi palaipsniui. Jei jaučiate, kad kažkas ne taip, peržvelkite pastarąsias kelias savaites ar mėnesius, įvertinkite, kur ir kokių pokyčių atsirado, ir imkitės priemonių sau padėti. Tyrimai rodo, kad bent šiek tiek palengvinti būseną gali padėti įprastinės dienotvarkės laikymasis, miego režimo palaikymas, fizinis aktyvumas, subalansuota mityba, maloni veikla. Kartais ištikus skaudžiam įvykiui gali apimti tarsi apdujimo būsena: susiaurėja dėmesys, sumažėja gebėjimas suvokti aplinką, prarandama orientacija. Gali atsirasti beviltiškumas, viskas tampa nebesvarbu, ateitis rodosi tik juoda, pradedama svarstyti apie savižudybę. Tokiais atvejais labai svarbu užtikrinti savo paties saugumą, nelikti vienam ir kreiptis profesionalų pagalbos.

Kokia būtų pirmoji pagalba artimam žmogui, patiriančiam emocinę krizę?

  • Nors gali atrodyti, kad nieko nedarote, tačiau jūsų buvimas ir parama yra labai reikalinga ir reikšminga.
  • Paaiškinkite, kad patiriami jausmai ir emocijos yra visiškai įprasti ir gali keistis.
  • Išklausykite nevertindami, nenukreipdami pokalbio kita linkme. Užduokite papildomų atvirų klausimų, kad žmogus galėtų išsisakyti.
  • Paklauskite, kaip galėtumėte padėti išreikšti emocijas, arba pasiūlykite kartu paieškoti galimybių jas išreikšti (pvz., pagalbos grupė, psichologo, psichiatro konsultacija).

 Pabaigai: galbūt girdėjote istoriją apie du peliukus, kurie įkrito į kibirą su grietine („Pagauk jei gali“, 2002). Netrukus pirmasis peliukas neteko vilties ir prigėrė. Antrasis nepasidavė: jis taip įnirtingai yrėsi kojytėmis, kad galiausiai iš grietinės suplakė sviestą ir išlipo. Gyvenime kartais taip nutinka, kai tarsi įkrentam į kibirą su grietine, tarsi atsiduriame situacijoje be išeities. Tuomet galime būti kaip pirmasis peliukas – nuleisti rankas ir paskęsti savo niūrių minčių ir emocijų liūne. Arba būti kaip antrasis – palaikyti viltį, nepasiduoti ir nemirti anksčiau nei lemta.

Leave a Comment