Asmenybė – tai įsitvirtinusios ir ilgalaikės asmens savybės, užtikrinančios asmens prisitaikymą prie gyvenimo. Taip pat tai asmens svarbiausi bruožai, interesai, vertybės, savęs suvokimas, gebėjimai ir emocinio reagavimo tipai (pagal Amerikos psichologijos asociaciją). Paprastai tokie žmonės elgiasi skirtingai tose pačiose situacijose. O asmenybės sutrikimai diagnozuojami, jei sunkumai, susiję su asmenybe, yra ilgalaikiai, stabilūs ir veikiantys visus gyvenimo aspektus (savęs, kitų žmonių, įvykių suvokimą ir interpretavimą; emocinio atsako intensyvumą, adekvatumą; tarpasmeninius santykius; impulsų kontrolę) ir tai trikdo asmens kasdienį funkcionavimą. Toks žmogus dažniausiai elgiasi vienodai skirtingose situacijose, nes turi siauresnį emocijų, nuostatų bei elgesio pasirinkimą. Asmenybės sutrikimai dažniausiai išryškėja paauglystėje ar ankstyvame suaugusiojo amžiuje. Visgi kartais gali būti pastebimi ir vaikystėje.
Dėl ko vystosi asmenybės sutrikimas? Visų pirma yra svarbi asmens biologija (kognityvinės funkcijos; neurocheminiai procesai smegenyse). Antra, veikia ir genetiniai veiksniai – žmonės gimsta su skirtingais temperamentais. Trečia – socialiniai veiksniai, pvz., nėra patenkinami ankstyvieji vaiko poreikiai, yra sutrikęs prisirišimas, autonomijos įgūdžių stoka. Galiausiai – psichologinis vystymasis taip pat prisideda prie asmenybės sutrikimų vystymosi. T. y. dėl klaidingų modelių, žinių bei įgūdžių stokos, pasikartojančių vaikystės traumų susiformuoja liguistas požiūris į save, kitus ir pasaulį. Galutinį rezultatą lemia visų šių veiksnių tarpusavio sąveika.
Be to, gali būti, kad tokie žmonės kilo iš aplinkos, kurioje baimė buvo dažnesnė negu saugumo jausmas; įtarumas dominavo prieš pasitikėjimą; žiaurumas labiau paplitęs negu atjauta. Toks žmogus paprastai jaučia daug distreso, dėl ko galimi gretutiniai psichikos sutrikimai, pvz., depresija, priklausomybės. Sau padėti galima psichoterapijoje, tik reikia nusiteikti ilgalaikiam darbui, kuris ne visuomet bus malonus. Psichoterapijoje mokomasi reguliuoti savo emocijas, elgesį, kūno pojūčius; spręsti iškylančias problemas, mokomasi kurti stabilesnį ryšį su savimi ir kitais žmonėmis. Be to, keičiamos ankstyvosios patirtys; mokomasi priimti savo vidinius išgyvenimus ir siekti vertybėmis bei stiprybėmis grįstų tikslų, net ir patiriant skausmą ir diskomfortą.