Potrauminio streso sutrikimas pasireiškia kaip pavėluota ar užsitęsusi reakcija į stresogeninį įvykį ar situaciją, ypač pavojingą arba katastrofišką, kuri sukeltų stiprų distresą beveik kiekvienam. Tai gali būti seksualinė ar fizinė prievarta, rimtas sužeidimas, kūno dalių netekimas, artimo žmogaus žūtis arba sunkus sužeidimas, avarijos, stichinės nelaimės, karas ir t. t.
Traumą sukėlęs įvykis gali pasikartoti vienu iš toliau nurodytų būdų.
- Pasikartojantys, įkyrūs, nepageidaujami prisiminimai (jaunesnio amžiaus vaikams šie simptomai gali pasireikšti pasikartojančių žaidimų forma).
- Košmarai (vaikai gali sapnuoti gąsdinančius sapnus, bet turinys gali būti ir nesusijęs su trauma).
- Įkyrus ir pasikartojantis stresogeninio įvykio išgyvenimas prisiminimuose (angl. flashbacks).
- Intensyvus arba užsitęsęs distresas, padidėjęs dirglumas, sustiprėjęs baimingumas, nemiga, depresija, neretai būna ir suicidinių minčių.
- Galimas emocinis ,,sustingimas“, jausmų blankumas, atsiskyrimas nuo kitų žmonių, nejautrumas aplinkos poveikiui, traumą primenančių veiksmų ir situacijų vengimas.
Sutrikimas dažniausiai pasireiškia po kurio laiko, tas periodas gali svyruoti nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių. Sutrikimo eiga yra banguojanti, tačiau didžioji dalis pasveiksta per kelis mėnesius ar metus po trauminio įvykio. Vis dėlto daliai žmonių simptomai išlieka dar 3 metus ar ilgesnį laiką su padidėjusia rizika atsirasti antrinėms problemoms.
Mūsų kūne yra funkcijų, skatinančių trauminių prisiminimų pakartotinį atsiradimą. Štai migdolinis kūnas, viena smegenų sričių, aptikęs grėsmę mus įspėja, kad išliktume saugūs. Tačiau kuo stipresnę traumą sukeliančius įvykius patiriame, tuo ši smegenų dalis tampa jautresnė. Trauma stabdo emocinį vystymąsi arba juntama, jog tarsi žengiama keliais žingsniais atgal. Be to, reaguodami į patiriamą stresą, mes tarsi grįžtame į emocinį amžių, kai vyko trauma. Kita svarbi funkcija – streso hormono kortizolio išskyrimas. Kortizolis slopina hipokampo veiklą, dėl to trauminiai prisiminimai yra fragmentiški (nenuoseklūs), jutiminiai, iškylantys nepageidaujamai.
Fabriko metafora gali padėti geriau suprasti, kaip mūsų smegenyse yra apdorojami sunkūs trauminiai prisiminimai. Mūsų smegenys gali veikti kaip fabrikas. Vienas jo darbų yra apdoroti gyvenimo įvykius taip, kad jie taptų prisiminimais. Įprastai gyvenimo įvykiai yra tokio dydžio ir pobūdžio, kad smegenų „fabrikas“ gali gana lengvai su tuo susidoroti. Tačiau kartais įvyksta nutikimų, kuriuos įprastu būdu apdoroti yra per daug sudėtinga. Tikėtina, kad taip yra dėl to, kad pats įvykis yra pernelyg traumuojantis arba asmuo yra pernelyg jaunas, kad galėtų tinkamai suprasti, kas vyksta. Kadangi įvykis nėra tinkamai apdorotas, jam neleidžiama tapti įprastu prisiminimu. Dėl to atsiranda pakartotinių prisiminimų ir tam tikrų sujaudinimo simptomų. Tuo siekiama, kad smegenų „fabrikas“ išvengtų susidūrimo su problemomis, kurios kaskart iškyla, kai bandoma apdoroti traumą. Štai kodėl dirbti su šiais sunkiais traumuojančiais išgyvenimais dažniausiai reikia atsargiai ir iš lėto, suskaidant juos į smulkesnes dalis, kurias galima tinkamai apdoroti ir paversti ne tokiais dideliais ir sunkiai įveikiamais prisiminimais.
Taigi psichoterapijoje darbas su trauminiais atsiminimais vyksta juos stabilizuojant ir perdirbant. Tam, kad žmogus pagytų, svarbu trauminę situaciją vaizduotėje išgyventi dar kartą, esant saugioje aplinkoje. Be to, išryškinami ,,karštieji taškai“ – tos prisiminimų dalys, kurios siejamos su stipriausiai patirtu distresu ir yra mažiausiai suvokti, apdoroti traumos aspektai. Nors šis procesas gali būti nemalonus, tačiau svarbu suprasti, kad dėl jo galų gale pasijuntama geriau.