Translyčiai asmenys nepasirenka būti translyčiais ir netgi ne visada lengvai priima šią savo tapatybės dalį. Daugelis rinktųsi kur kas paprastesnį gyvenimą, nenulemtą tiek daug stigmatizacijos ir priešiškų visuomenės nuomonių.
Translytis (angl. transgender) – asmuo, kurio lytinė tapatybė skiriasi nuo gimimo lyties ir priklauso tarp „moters“ ir „vyro“ kategorijų esančiam lyčių spektrui.
VU Gyvybės mokslų centro lektorius Zigmantas Žitkus nurodo, kad biologai išskiria bent 7 žmogaus lyties komponentus:
1. chromosominė lytis (XY ar XX);
2. gonadinė lytis (sėklidės ar kiaušidės);
3. genetinė lytis (ar veikia genai, kurie nulemia, kokie atskiri lytiniai požymiai susiformuos);
4. vidinių lytinių organų lytis (ar susidarys sėklatakiai, ar kiaušintakiai ir gimda);
5. išorinių lytinių organų lytis (ar susidarys moteriški, ar vyriški išoriniai organai);
6. brendimo lytis (ar bręstant susidarys vyriški, ar moteriški antriniai lytiniai požymiai);
7. psichologinė lytis (savęs identifikavimas, lytinė orientacija).
Tik turintis visus komponentus individas save suvokia kaip vyrą ar moterį. Tačiau dalis žmonių viso rinkinio neturi.
Šiandien vis dar neretai manoma, kad translytiškumas yra naujovė, tačiau tai netiesa. Nors mokslininkai šiuo metu nepateikia aiškių ir konkrečių atsakymų, kas nulemia translytiškumą, vis dėlto svarbiau yra koncentruotis į tai, kaip translyčiams asmenims padėti, o ne kaip juos „pataisyti“.
Pasak psichologės Grytės Ruzgės, labai sunku tokius dalykus išgyventi vienam ir nuolat bijoti, kad kažkas tave išaiškins, atpažins. Arba, jei gyveni gana atvirai, dažnai gali tekti susidurti su negatyviomis reakcijomis. Todėl svarbu ieškoti žmonių, kurie gali palaikyti, suprasti. Jei sunku išsipasakoti tėvams, reikia ieškoti kito žmogaus, kuriam būtų galima pasipasakoti. Svarbiausia – nesėdėti vienam užsidarius ir išdrįsti kreiptis pagalbos. Jos teigimu, jei jaunuolis bijo tėvams prisipažinti, kad jaučiasi gyvenantis „ne savoje lytyje“, jis vis dėlto galėtų užsiminti, kad nori nueiti pas psichologą, nors ir neįvardydamas priežasčių.
Taip pat labai svarbu skaityti, ieškoti informacijos apie translytiškumą, ieškoti žmonių, kurie buvo atsidūrę panašioje situacijoje. Trumpalaikės, vienkartinės pagalbos ieškantis jaunuolis gali kreiptis ir į „Jaunimo liniją“. Taip pat visada yra galimybė kontaktuoti su organizacijomis. Jos gali patarti, suteikti informacijos, padėti susisiekti su translyčių asmenų bendruomene, kad žmogus nesijaustų vienas.
Svarbiausia tokius sprendimus priimti tada, kada aiškiai žinai, ko trokšta tavo širdis, o ne tam, kad pateisintum kitų lūkesčius.
Mitas – „jei leisim asmenims keisti lytį, žmonės pradės ją keisti pirmyn ir atgal“.
Translyčių asmenų lytinė tapatybė yra tokia pat stabili, kaip bet kurio asmens lytinė tapatybė. Statistiniai duomenys rodo, kad didžioji dauguma translyčių asmenų nenori grįžti atgal į buvusią lytį. Net jei tokių atvejų ir atsirastų, jiems galiotų nesudėtinga administracinė tvarka (panaši, kaip ir asmenims norintiems susituokti, o vėliau išsiskirti).
Mitas – „ar žmogus tikrai yra translytis, gali pasakyti tik ekspertas“.
Objektyvus vertinimas, galintis nulemti kito asmens lytinę tapatybę, neegzistuoja. Tik pats asmuo gali pasakyti, kokia yra jo lytinė tapatybė.