Savižudybių problema Lietuvoje vis dar itin aktuali. Nors savižudybių rodikliai pastaraisiais metais šiek tiek mažėja – nuo 28,7 savižudybės 100 tūkstančių gyventojų 2016 metais iki 24,4 savižudybės 100 tūkstančių gyventojų 2018 metais – Lietuva išlieka tarp penkių pasaulio šalių su didžiausiais savižudybių rodikliais ir pirmauja Europoje. Be to, Lietuvoje daug daugiau žmonių bando nusižudyti arba žaloja save.
Savižudiškas elgesys gali būti siejamas su penkiomis poreikių grupėmis, atspindinčiomis skirtingo pobūdžio psichologinį skausmą:
- nepatenkintais globos, priklausymo, bendravimo poreikiais;
- negalėjimu kontroliuoti savęs;
- pažeistu savojo „aš“ vaizdu, negalėjimu išvengti ar gintis nuo gėdos, pralaimėjimo;
- nutrūkusiais svarbiausiais ryšiais, sielvartu, negalėjimu puoselėti, palaikyti ryšį;
- negalėjimu patenkinti dominavimo, agresijos ir atoveikio poreikių, dėl to kyla pyktis, įtūžis.
Dvasinio (psichikos) skausmo modelis (E. Shneidman)
- Savižudybės prasmė – rasti sprendimą. Žmogui reikia rasti vienokią arba kitokią išeitį iš stiprias kančias sukeliančios situacijos. Iš pradžių jis bando įvairius kitus sprendimus, tačiau, jeigu jie neveikia, o naujų efektyvių išeičių nerandama, žmogus gali ryžtis savižudybei.
- Savižudybės tikslas – išjungti sąmonę. Savižudybės tikslas nėra mirtis, ja siekiama išjungti sąmonę, kad būtų galima nebejausti ir nebegalvoti.
- Savižudybės postūmis – nepakeliamas psichologinis skausmas. Šis skausmas susideda iš itin intensyviai išgyvenamų jausmų derinio: kaltės, nerimo, liūdesio, pykčio, pavydo, baimės ir kt. Kai šie jausmai tampa tokie intensyvūs, kad, atrodo, jau nebepakeliami, žmogus desperatiškai griebiasi bet kokių priemonių, kad tik šį skausmą nutrauktų. Tai paaiškina, kodėl nusižudyti ketinantis žmogus nori išjungti savo sąmonę. Norint padėti tokiam žmogui, pirmiausia reikia padėti jam sumažinti dvasinį skausmą.
- Savižudybės stresorius – psichologiniai poreikiai, kurių neįstengiama patenkinti. Daugelis žmogaus veiksmų yra nukreipti į vienų arba kitų jam svarbių poreikių patenkinimą. Nepatenkinus fizinių poreikių, kyla fizinis diskomfortas, nepatenkinus svarbių psichologinių poreikių (saugumo, meilės, savigarbos ir kt.), atsiranda dvasinis skausmas. Savižudybei būdingos emocijos – neviltis ir bejėgiškumas. Tai yra pagrindiniai jausmai, kuriais persmelkta visa nusižudyti ketinančio žmogaus vidinė būsena. Prarasta viltis rasti kitokį sprendimą priverčia griebtis savižudybės.
- Savižudybei būdingas jausmų ambivalentiškumas. Dėl nepakeliamo dvasinio skausmo žmogus nori nusižudyti ir taip išjungti savo sąmonę, tačiau visiems žmonėms būdingas noras gyventi niekur nedingsta. Dėl to labai dažnai stebimas nusižudyti ketinančių žmonių prieštaringas elgesys, pavyzdžiui, tuo metu, kai žmogus bando nusižudyti, tikisi, kad kas nors jį išgelbės.
- Savižudybei būdingas suvokimo susiaurėjimas. Psichologiniam skausmui stiprėjant, asmens sąmonės laukas ima siaurėti – jis nebemato kitų išeičių, jo įsipareigojimai ir jausmai artimiems žmonėms, rodos, nebepatenka į jo akiratį.
- Savižudybėms būdingas bendras veiksmas – bėgimas ir pasitraukimas. Žudantis tarsi bėgama nuo išgyvenamo skausmo, tačiau nusižudžius pasitraukiama iš gyvenimo.
- Nusižudyti ketinantys žmonės dažniausiai praneša apie savo ketinimus aplinkiniams. Išgyvendamas prieštaringus jausmus, tai yra beviltiškumą, norą pabėgti, bet taip pat norą gyventi ir sulaukti pagalbos, žmogus savo elgesiu ir kalba siunčia prieštaringus, dažnai netiesioginius signalus apie savo kančią ir ketinimus.
- Savižudybė nuosekliai išplaukia iš viso gyvenimo stiliaus ir jam neprieštarauja. Dažniausiai prieš galutinai pasitraukiant, tai yra nusižudant, žmogaus gyvenime galima aptikti daugybę mažų pabėgimų ir kapituliacijos. Dėl savo aiškumo ir nuoseklumo šis savižudiško elgesio modelis yra populiarus ir dažnai taikomas praktikoje.
Share This Post