Tęsiame pokalbius apie savižudybę. Pirmąjį interviu jau skaitėte, galbūt jame radote atsakymų į rūpimus klausimus? Jei ne – paskaitykite, ką teko išgyventi šiam žmogui. Tai gali padėti jums, jūsų draugui ar šeimos nariui. Įdomaus skaitymo!
JPSPP koordinatorė: Ar dažnai galvojate apie savižudybę?
Asmuo Nr. 2: Apie savižudybę dažnai negalvoju. Esu tinkamai gydoma, mane prižiūri puikūs medikai, skyrę man tinkančius vaistus, todėl gyvenu be šių sunkių minčių. Tačiau prieš 3–4 metus galvojau apie savižudybę.
JPSPP koordinatorė: Kodėl Jus aplankydavo tokios mintys?
Asmuo Nr. 2: Manau todėl, kad buvau gydoma man netinkančiais vaistais. Dažnai jausdavausi sutrikusi, atsirasdavo minčių apie savižudybę ir nuovargis gyventi.
JPSPP koordinatorė: Ar turėjote planą, kaip norite nusižudyti, ir ar bandėte jį įgyvendinti?
Asmuo Nr. 2: Konkrečių planų, kaip tai įvykdyti, neturėjau, tačiau paauglystėje (18 metų) pjausčiausi venas, labai kentėjau, nesupratau, kas man darosi. Buvo tiesiog sunku gyventi. Jaučiausi bejėgė. Gal taip bandžiau atkreipti dėmesį, nors ir suvokiau, kad elgiuosi egoistiškai. Nenorėjau palikti šio pasaulio, tiesiog buvo taip bloga, kad fizinis skausmas buvo stipresnis už blogą dvasinę būseną. Gal tai ir lėmė mano norą gyventi.
JPSPP koordinatorė: Jeigu turėjote planą, bet jo nebandėte įgyvendinti, kas privertė jus pakeisti nuomonę? Ar kreipėtės pagalbos?
Asmuo Nr. 2: Pagalbos niekur nesikreipiau. Išgyvenau visa tai viena, nes anksčiau kreiptis pas psichiatrą buvo laikoma negarbinga. Man padėjo geriausia draugė, kuri vis dar vertina mano pastangas gydytis ir mokytis gyventi. Be to, dabar yra normalu lankytis pas gydytoją, siekiant palaikyti normalią psichologinę būklę.
JPSPP koordinatorė: Ar dabar nepagalvojate apie savižudybę? Jeigu taip, kaip pavyksta su tokiomis mintimis susidoroti?
Asmuo Nr. 2: Kadangi esu labai gerai gydoma, tų minčių dažniausiai nebekyla. Kartais, kai būna labai sunku, savižudybė man atrodo kaip paguoda. Jei kiltų problemų šeimoje, pavyzdžiui, su vaikais, ar kitų didelių sunkumų, atrodo, kad turiu dar vieną išeitį – savižudybę.
JPSPP koordinatorė: Kaip jaučiatės prisiminusi, kad svarstėte apie savižudybę? Ar sunku apie tai kalbėti?
Asmuo Nr. 2: Kalbėti apie ta nenoriu, prisiminimai slogūs, sunkūs. Nenoriu net apie tai galvoti.
JPSPP koordinatorė: Prisiminkite tuos laikus, kai jums buvo sunkiausia. Ką norėtumėte sau pasakyti?
Asmuo Nr. 2: Norėčiau pasakyti sau, kad esu atsakinga už šeimą, už vaikus, už mamą, kad negalima taip egoistiškai gyventi, žudytis. Aplink mane daug žmonių, kurie nori man tik gero. Labai juos nuvilčiau ir įskaudinčiau, jeigu ir toliau taip elgsiuosi.
JPSPP koordinatorė: Ką norėtumėte pasakyti tiems žmonėms, kurie šią minutę mąsto apie savižudybę?
Asmuo Nr. 2: Pirmiausia, patarčiau skubiai kreiptis pas gydytojus. Gydytis būtina – tai tikrai padės ir išgelbės gyvybę. Taip pat liepčiau apsidairyti aplinkui ir pamatyti, kad gyvenime yra tiek daug nuostabių dalykų, dėl kurių verta gyventi.