Savęs žalojimas yra daugialypis veiksmas, apimantis sudėtingą emocinę ir somatinę sąveiką su savimi ir kitais. Rankos kėlimas prieš save – savotiška priemonė išreikšti ir perteikti psichinę kančią, padaryti vidinį skausmą matomą sau ir kitiems arba numalšinti psichinę kančią sutelkiant dėmesį į fizinį skausmą. Savižala – tarsi priverstinis potraukis atsidūrus užburtame rate ir kovojant su nekontroliuojamu fiziniu ir psichiniu potraukiu, kurie patenkinami tik pakėlus prieš save ranką. Daugelis asmenų prieš susižalodami jaučia nekontroliuojamą įtampą ir visapusį palengvėjimą po savižalos arba tai yra tiesiog būdas padaryti save matomu ir savotiška saviraiškos priemonė. Viso to tikslas yra reguliuoti afektą, sumažinti intensyvią kančią. Sukeliant sau fizinį skausmą numalšinamos psichinės kančios. Jaučiant visišką tuštumą ir apatiją viskam, sukeliant skausmą sau užplūsta jausmai, kurių pasigendama esant įprastam būviui. Būna ir tokių atvejų, kai jaučiama begalinė kova su noru save žaloti, visaip stengiamasi tam atsispirti ir ieškoma palengvėjimo – tai rodo, kad potraukis kartais būna kompulsyvus, o ne impulsyvus. Labai svarbu išsiaiškinti priežastis, o ne tik apibūdinti esamą situaciją. Žmogus, analizuojantis šias skaudžias patirtis, turi tarsi įsitraukti į savotišką detektyvą, jį atskleisti ir teisingai įprasminti, kad tiriamasis suprastų, kaip svarbu padėti šalia esančiajam. Asmenų, kurie neturi skaudžių patirčių, suvokimas apie vidinį save žalojančio žmogaus pasaulį yra ribotas, todėl labai svarbu išryškinti teisingą patirtį ir taip palengvinti vyraujančią kančią. Būtina kiekvieną save žalojantį asmenį įvertinti iš naujo, nesistengti remtis ankstesnėmis patirtimis ar kažkur skaitytomis atvejų analizėmis. Svarbu suprasti, kas daro didžiausią įtaką užplūstantiems negeriems jausmams. Yra net kelios „aukštos natos“, kurios dažniausiai yra priežastis pakelti prieš save ranką: noras vidinius jausmus padaryti konkrečius ir matomus; priklausomybės, kurių neįmanoma suvaldyti; vidinė kova dėl noro gyventi; asmeniniai santykiai. Kiekvienas pasakoja savo unikalią istoriją, bet kiekvienam galima pritaikyti ir vyraujančias problemas, tik jos kiekvieną žmogų veikia skirtingai. Unikalumo kiekvienam atvejui prideda būtent greta pagrindinės temos vyraujančios dvi trys potemės. Išvada tokia: kiekviena istorija turi tas pačias temas, tik skiriasi jų chronologinė tvarka.