„Būti ar nebūti“ – žinoma frazė iš Hamleto (V. Šekspyras)…
Ją truputį pakoregavus ir pritaikius šiems laikams, klausimas būtų: „Bandyti ar nebandyti?“.
Dažniausiu atveju jaunimas eksperimentuoja.
Jie eksperimentuoja visomis, dažnai draudžiamomis ir nežinomos kilmės medžiagomis, ypač narkotinėmis. Smalsus jaunuolis nebijo rizikuoti ir pajusti tai, ką patyrė kiti bendraamžiai, kurių nuomonė bei įtaka jaunuoliui dažnai yra svarbesnė negu tėvų ar kitų suaugusiųjų.
Tad pakalbėkime apie nežinomybę pabandžius psichiką veikiančių neaiškios kilmės narkotinių medžiagų.
DIDŽIAUSIA GRĖSMĖ
Jeigu pabandėte ir apsinuodijote, didžiausią grėsmę kelia neaiškių medžiagų poveikis organizmui. Europos narkotikų ir narkomanijos stebėsenos centro ataskaitoje teigiama: „Vartotojai neretai nurodo vartoję stimuliuojančius narkotikus nežinomų tablečių ar baltų miltelių pavidalu“. Europos Sąjungoje pastaruoju metu amfetaminas gaminamas nelegaliose laboratorijose, kur siekiama atrasti naujų amfetamino gamybai reikalingų cheminių medžiagų. Tai akivaizdžiai rodo, jog sintetinių narkotikų gamyba sparčiai tobulėja ir gali sukelti nenumatytas neigiamas pasekmes sveikatai.
Haliucinogenai keičia suvokimą, t. y. vartotojai kitaip suvokia aplinką, kinta mąstymo būdas. Suvartojus nedidelę dozę, pojūčiai gali tiesiog paaštrėti. Suvartojus daugiau, keičiasi išorinio pasaulio ir nuosavo kūno suvokimas. Suvartojus didelę dozę, asmenybė visiškai „ištirpsta“, žmogus jaučiasi, pavyzdžiui, susijungęs su kosmosu arba jo mintys pripildytos keistų paveikslų ar garsų. Galimas trancinis arba gilus religinis išgyvenimas. Kartais atrodo, jog dvasia palieka kūną. Jei asmenybė visiškai „ištirpsta“ ir poveikis pernelyg stiprus, jaučiamas nerimas. Taigi, neaiškių cheminių medžiagų „kokteilio“ sukeliama būklė sveikatai – didžiausias gydytojų toksikologų rūpestis siekiant išvaduoti pacientą iš jį ištikusios neįprastos sveikatos būklės.
Nustatyti psichoaktyviąsias chemines medžiagas produktuose gana sunku, nes jie gali būti sudaryti iš mažai žinomų cheminių medžiagų junginių ar mišinių. Panašu, kad produktų, kurių sudėtyje yra kelių psichoaktyviųjų medžiagų, daugėja, o kai kuriuose tiriamuosiuose mėginiuose rasta tiek kontroliuojamų, tiek nekontroliuojamų medžiagų. Pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose bendriniu terminu „vonios druska“ vadinami produktai, kurių sudėtyje yra naujų psichoaktyviųjų medžiagų, o Europos Sąjungoje jie dažnai parduodami kaip „trąšos augalams“. Nežinomas ir kvaišalo stiprumas, kuris priklauso ne tik nuo jo rūšies, sudėties, suvartotos dozės, vartojimo būdo, asmenybės, nusiteikimo, vartojimo aplinkos, bet ir nuo vietovės, kurioje augalas, iš kurio pagamintas narkotikas, buvo auginamas.
LSD – kas tai?
LSD (lyzergino rūgšties dietilamidas) – baltų kristalų sintetinė medžiaga, psichoaktyvi net labai mažomis dozėmis. Intoksikacijai užtenka 25–30 mikrogramų dozės, kuri tolygi dviem valgomosios druskos kruopelėms. Ši dozė plika akimi beveik nematoma. Dėl šios priežasties LSD lengva paslėpti, vežti ir vartoti. Pardavimo metu LSD sumaišomas su kitų tablečių miteliais ir supresuojamas arba ištirpinamas vandenyje bei įlašinamas į sugeriamąjį popierių ar cukraus gabalus. Medžiagą nesunku slapta įdėti į kito žmogaus gėrimą. Tarp vartotojų LSD dažnai vadinamas „rūgštimi“ (angl. acid), o LSD vartotojai – „rūgščiomis galvomis“ (angl. acid heads). LSD intoksikacija vadinama „kelione“, nes LSD neva sukelia „kelionės į save“ būseną.
LSD POVEIKIS
LSD stimuliuojamai veikia centrinę nervų sistemą – tai matoma iš pagreitėjusio pulso ir išsiplėtusių akių vyzdžių. Haliucinogeno poveikis nurijus prasideda po 5–15 minučių. Intoksikacija trunka 4–12 valandų, suvartojus didelę dozę – net iki 24 valandų. Pirmąkart pavartojus dažniausiai jaučiamas stipriausias poveikis.
| Fiziniai požymiai | Psichiniai požymiai |
| išsiplėtę vyzdžiai, tačiau normali reakcija į šviesą padažnėjęs pulsas padidėjęs kraujospūdis drebulys pykinimas šiurpulys raumenų spazmai sutrikusi koordinacija greitas (kartais negilus) kvėpavimas | nerimas greita nuotaikų kaita sąmyšis kartais šizofreninės psichozės |
PASEKMĖ – PRIKLAUSOMYBĖ
Jaunimas eksperimentuoja, o „atlikus eksperimentą“ tenka vaduotis iš priklausomybių. Anksti pradėjus piktnaudžiauti alkoholiu bei narkotikais, organizmas greičiau tampa fiziškai ir psichiškai priklausomas. Dažnai manoma: „pabandysiu ir sustosiu“. Deja, kartkartėmis pabandžius kelio atgal nėra, nes nekalto narkotiko nėra. Jaunimas turi žinoti, jog norint pradėti ilgalaikį abstinencinį gydymą stacionare, būtina detoksikacija nuo narkotikų – trumpalaikė gydytojų prižiūrima intervencinė priemonė, kuria siekiama nuslopinti narkotikų atsisakymo simptomus, susijusius su ilgalaikiu narkotikų vartojimu. Detoksikacija paprastai atliekama kaip stacionarinė intervencinė priemonė, teikiama ligoninėse, specializuotuose gydymo centruose arba gyvenamuosiuose centruose, kuriuose yra terapijos arba psichiatrijos skyriai. Tad reikėtų susimąstyti, ar verta rizikuoti savo sveikata dėl trumpalaikio „kaifo“, kuris ateityje sukels sunkiai atsikratomą priklausomybę.