MITAS: recipientai gali susitikti su donoro artimaisiais.
Kaip yra iš tiesų: susitikti negalima – Lietuvos Respublikos įstatymai užtikrina donoro ir recipiento konfidencialumą, tačiau Nacionalinis transplantacijos biuras padeda ir tarpininkauja, jei donoro artimieji ir recipientas nori susirašinėti.
MITAS: turtingiems ir žymiems žmonėms transplantacijos laukiančiųjų sąraše teikiama pirmenybė.
Kaip yra iš tiesų: organai transplantuojami atsižvelgiant į medicininius kriterijus, recipiento laukimo laiką ir ligos sudėtingumą. Pirminis organo donoro ir recipiento parinkimas atliekamas informacinės sistemos pagal kraujo grupę, ūgį, svorį, recipiento laukimo laiką, ligos sudėtingumą. Todėl nei žmogaus statusas visuomenėje, nei jo finansinės galimybės nepadės nei greičiau sulaukti organo donoro, nei greičiau pasveikti.
MITAS: už dovanotus organus mokamos kompensacijos.
Kaip yra iš tiesų: organų donorystė – savanoriška, altruistiška ir neatlygintina, todėl už dovanotus organus nei donorams, nei jų artimiesiems kompensacijos nemokamos.
MITAS: paimant organus transplantacijai bus sudarkytas kūnas.
Kaip yra iš tiesų: netiesa. Organai transplantacijai paimami taip pat, kaip ir atliekant įprastą operaciją – lieka tik pooperacinis randas. Transplantacijai imant ragenas, akies obuolys neišimamas ir nesudarkomas – imama tik plonytė, skaidri išorinio akies dangalo dalis, o į jos vietą dedamas implantas, vizualiai nesiskiriantis nuo tikrosios ragenos.
MITAS: negaliu tapti donoru dėl persirgtų ligų.
Kaip yra iš tiesų: medicinai kasdien tobulėjant, organų donorais gali tapti vis daugiau žmonių, nepaisant persirgtų ligų. Tačiau ar organai tinkami transplantacijai, gydytojai nusprendžia tik po žmogui konstatuotos smegenų mirties. Pavyzdžiui, jei donoras serga hepatitu, jo organus galima transplantuoti ta pačia liga sergančiam recipientui.
MITAS: žmogus gali atsigauti po smegenų mirties.
Kaip yra iš tiesų: žmonės gali atsigauti po komos, bet ne po smegenų mirties. Koma ir smegenų mirtis nėra tas pats. Koma – sunki būklė, kai pacientas netenka sąmonės, jam išnyksta refleksai, sutrinka kitos gyvybinės funkcijos, tačiau jis nėra miręs. Smegenų mirtis – negrįžtama visų žmogaus galvos smegenų struktūrų veiklos baigtis, nors kai kurie žmogaus organai ir organų sistemos dar funkcionuoja. Smegenų mirtis yra galutinė individo mirtis.
MITAS: jei turėsiu donoro kortelę, mane gali nužudyti dėl organų.
Kaip yra iš tiesų: informacija apie donoro kortelės savininkus saugoma pagal Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytus asmens duomenų apsaugos reikalavimus. Informacija apie donoro kortelės savininką gali būti suteikiama tik jam pačiam asmeniškai prašant arba pateikus įgaliojimą jo įgaliotam asmeniui arba gydytojui, kai konstatuojama smegenų mirtis ir pradedamas pildyti potencialaus donoro protokolas. Svarbu ir tai, kad donoro organai gali netikti transplantacijos laukiantiems recipientams. Transplantacija tokiu atveju negalima, nes ji neišgelbės sergančiojo gyvybės, donoro organą sergančiojo organizmas atmes kaip svetimkūnį.
MITAS: jei gydytojas žinos, kad noriu būti donoras, jis nesistengs išsaugoti mano gyvybės.
Kaip yra iš tiesų: gydytojas pirmiausia gydo, nes jam svarbiausia – išgelbėti ligonį. Nė vienas gydytojas nėra suinteresuotas didinti pacientų mirtingumą savo ligoninėje. Į reanimacijos skyrių patekusį pacientą pirmiausia siekiama išgelbėti, niekas nežino, kad žmogus yra pasirašęs donorystės sutikimą. Tik diagnozavus paciento smegenų mirtį su jo artimaisiais bus kalbama apie donorystę.
MITAS: bet kas gali už mane pasirašyti organų donorystės sutikimą.
Kaip yra iš tiesų: netiesa. Pildant sutikimą donoro kortelei gauti reikia pateikti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą. Sutikimas pildomas farmacininkų, medicinos ar Nacionalinio transplantacijos biuro darbuotojų akivaizdoje. Duomenys įtraukiami į Žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorų bei recipientų registrą. Savo spendimą dėl donorystės žmogus gali visada pakeisti.