Konkurencija – tai labai aktualus jaunuolių sąveikos būdas. Konkuruodami jauni žmonės siekia savo tikslų, tobulėja. Tačiau kartais nutinka taip, kad konkurencija virsta tikru mūšio lauku. Kaip konkuruoti „saugiai”: nekenkiant aplinkiniams ir sau? Interviu su psichologe Inga Polikevičiūte.
– Kas bendrąja prasme yra konkurencija?
-Manau, tai labai subjektyvu. Tikriausiai kiekvienas žmogus konkurenciją apibūdintų skirtingai, priklausomai nuo patirties, amžiaus, tautybės ir t.t.
Įvedę žodį „konkurencija” į „Google” paiešką, regime daugybės sričių – ekonomikos, politikos, ekonomikos, švietimo – rezultatus. Galima susidaryti įspūdį, kad konkurencija yra visur, tačiau, turint omeny šiuolaikines mindfulness praktikas ir kitas populiarėjančias atsipalaidavimo technikas, konkurencijos lyg ir nėra – ji neapčiuopiama. Konkurenciją išgyvename savo viduje skirtingai – vieni paviršutiniškai, kiti giliai.
„Psychology today” publikuojamame straipsnyje „The psychology of competition” daktaras Sanden van der Linden pateikia požiūrį į konkurenciją kaip į išorinės motyvacijos rūšį. „Išorinė” reiškia, kad motyvacija pasielgti vienaip ar kitaip kyla iš išorės, o ne iš vidaus (pvz., kai ką nors darome, nes už tai gauname atlygį). Pagrindinė išorinės motyvacijos savybė (ir minusas) yra ta, kad ji veikia tik tol, kol yra paskata. Išorinės motyvacijos priešingybė yra tai, ką mes vadiname „vidine“ motyvacija. Kai mus motyvuoja mūsų vidiniai įsitikinimai, viską darome ne dėl išorinio atlygio, o tiesiog todėl, kad esame asmeniškai įsitikinę, jog tai yra teisinga, vertinga.
– Kokiame amžiuje žmonės labiausiai konkuruoja?
– Tai labai priklauso nuo aplinkybių: žmogaus jautrumo, sau keliamų reikalavimų, pasitikėjimo savimi, palaikymo iš išorės, aplinkos konkurencingumo ir pan.
Turbūt aršiausia konkurencija yra jau tarp savarankiškai gyvenančių jaunuolių. Jie kartais leidžiasi į konkurencinius žaidimus toliau nei kiti.
Jei paauglys arba jaunuolis linkęs labai konkuruoti, ir konkurencija įgauna destruktyvų atspalvį, svarbu, jog apie tai žinotų tėvai ar globėjai. Tai yra puiki galimybė palaikyti savo vaiką, kalbėti su juo, pamėginti išsiaiškinti tokio poreikio priežastis.
– Kokiais atvejais konkurencija naudinga?
Manau, priklauso nuo to, kaip konkrečioje konkurencinėje situacijoje jaučiasi pats žmogus. Svarbu stebėti save, permąstyti įvykius. Kaip aš jaučiausi? Kodėl? Kokios vertybės man svarbios? Ar šioje situacijoje jos nesikerta su kitomis vertybėmis? Reikšminga pastebėti, jog, jei nebegalime juokauti ir juoktis, jei nebepavyksta dirbti ir bendrauti ne tik rimtai, bet ir žaismingai, vadinasi jau turime kažkokį trūkumą, silpnesnę vietą, ties kuria galime dirbti.
Nauda konkurencijos tikrai yra – juk nebuvome ir nebūsime visi motyvuoti tik iš vidaus. Svarbu prisitaikyti. Manau, jog didžiausia konkurencijos nauda būtų teigiami vidiniai išgyvenimai konkuruojant bei geri pasiekti rezultatai.
– Kada konkurencija ima kenkti?
– Labai svarbu pajausti, kada man jau yra „per daug”, „nesmagu”, kada konkuruojant nebelieka prasmės. Tuomet atsiranda palanki dirva pokyčiams.
Aš manau, kad reikšminga pajusti tą „stop”, remiantis patarle „Primum non nocere“ („Pirmiausiai, nepakenk”). Svarbu, jog konkuruodamas ir siekdamas naudos žmogus nepažeistų savo paties ir kitų teisių. Aš būčiau už „empatiškos” konkurencijos modelį.
– Kaip atrasti kelią, kad konkurencija skatintų siekti geriausių rezultatų, bet nekeltų streso?
– Svarbiausia turėti gerą ryšį su savo jausmais ir juos išgirsti. Vidinis pasaulis yra tarsi veidrodis to, kas vyksta mūsų gyvenime. Būkime lankstūs, rūpinkimės savimi, nepamirškime idėjų, kurios mums svarbios ir nepasiduokime ieškodami „laimės formulės”.
Konkurencijos rezultatai – dar ne viskas. Tai tik maža dalelė pasaulio, kurį vis iš naujo atrandame kasryt pramerkę akis.