Standartinio savęs žalojimosi apibrėžimo nėra. Žalojimasis, kaip jis suprantamas šiame straipsnyje, neapima ketinimo nusižudyti, tačiau riba tarp žalojimosi ir minčių apie savižudybę labai menka ir sunkiai nustatoma, o asmuo gali nelabai suvokti savo veiksmų baigties. Žalojimasis yra didžiulė problema, paliečianti apie 25 procentus jaunų žmonių. Tokį elgesį sukelia daugybė išorinių veiksnių, kaip antai psichinė sveikata, išsilavinimo stoka, mažas užimtumas, prastesnė gyvenimo kokybė, brangus gydymas.
Tyrime, kurį patvirtino Melburno žmogaus sveikatos etikos tyrimų komitetas, dalyvavo septyni 18–24 metų jaunuoliai: 5 merginos ir 2 vaikinai. Dalis jaunuolių buvo gavę privačią psichologinę pagalbą ar net stacionarų gydymą. Pagal pačių nurodytus 48 dirgiklius jie buvo suskirstyti į 6 grupes: sunkumai mokykloje arba darbe; santykių krizė; socialinės problemos; izoliacijos jausmas; emocinis nestabilumas ir noras žalotis.
Visi tyrimo dalyviai drąsiai dalijosi savo mintimis ir emocijomis. Jaunuolių patirtys buvo skirtingos. Vieni žalojosi todėl, kad patiems nepavyko sustabdyti artimų žmonių žalojimosi: „Jaučiausi atsakingas, ypač todėl, kad dauguma buvo labai artimi ir aš save kaltinau, kad nesugebėjau jų sustabdyti.“ Viena iš dalyvavusių merginų jautė didžiulę kaltę dėl užklupusios depresijos, nors turėjo nuostabią šeimą ir nepatyrė didelių gyvenimo sunkumų: „Šie žmonės išgyvena tikrus dalykus, o aš – tik liūdna paauglė“. Dauguma dalyvių kaip didžiausią naštą apibūdino užklupusius jausmus: „Manęs tėvai neplanavo, buvau netikėtas vaikas, sukėlęs didelių finansinių sunkumų. Jaučiausi kalta dėl to, kad gimiau.“ Dar viena priežastis kelti prieš save ranką – gėdos jausmas po alkoholio vartojimo. Blogas emocijas sukėlė ne apsvaigimas, o jausmai, užplūdę po nesaikingo alkoholio vartojimo: „Jaučiau didelę gėdą todėl, kad visus nuvyliau.“ Jaunuolius trikdė jų pačių emocinis nestabilumas ir suvokimas, kad turi psichologinių problemų: „Aš tiesiog nežinau, kaip turėčiau jaustis, dažniausiai jaučiuosi bevertis.“ Taip pat dalyviai patyrė didelį aplinkos spaudimą, ypač mokymo įstaigose. Dažnas jausmas, ypač pastebėjus savo kitoniškumą socialinėje erdvėje, supratus, kad nepritampi prie daugumos, – nusivylimas ir pyktis: „Jaučiuosi pikta, nes matau, ką jie veikia, o man tai tiesiog neįdomu.“ Dalyviai atskleidė, kaip nemokėjimas išreikšti jausmų ir emocijų sukėlė nevaldomą pyktį ir izoliacijos jausmą: „Dauguma poelgių kilo iš nevaldomo pykčio, sprendimo ieškojau svaigaluose.“ Izoliacijos jausmas kildavo dėl nesutarimų su bendraamžiais ar šeima: „Jaučiuosi nemylimas, jiems nieko nereiškiu“, „100 procentų nejaučiau paramos iš šeimos, neradau žmogaus, kuriuo galėčiau pasitikėti“. Dideles kančias sukelia kitokia seksualinė orientacija ir stigma apie ją kalbėti: „Bandymas išlaikyti santykius, kai artimiausi laiko tave nenormaliu, kelia didžiulę įtampą, o su ja nesusitvarkau.“ Jaunuolis, kuris turėjo psichinį sutrikimą, savo norą žalotis apibūdino taip: „Jaučiausi izoliuotas ir vienišas dėl kamuojančio bipolinio sutrikimo, niekas manęs nepalaiko.“ Noras žalotis kilo ir dėl antros pusės žalojimosi: „Kai aš buvau šalia jos ir mačiau jos žalojimosi randus, jaučiau poreikį daryti tą patį.“ Didelę įtaką turi socialinėje erdvėje prieinami pavyzdžiai: „Kai būdavo liūdna, ne visada norėdavau žalotis, nes bijojau, bet pažiūrėjus tinklaraščius tai imdavo atrodyti normalu.“ Kaip vienas iš veiksnių įvardytos ir patyčios interneto erdvėje: „Tai buvo mokykloje patirtų patyčių tąsa: kadangi manęs nebegalėjo pasiekti fiziškai, patyčios persikėlė į „Facebook“. Į žalojimąsi linkusius žmones labai paveikia netinkamas šeimos ar mylimo žmogaus požiūris: „Mane tam labiausiai paskatino tėvai: jie ignoravo mano psichologinę būseną ir, pastebėję žalojimosi žymes, tyčiojosi, o tai sukėlė didelį bevertiškumo jausmą.“
Tyrime prieita prie išvados, kad linkusiems žalotis jaunuoliams reikalingos strategijos, kurios padėtų valdyti emocijas ir norą žalotis. Nepaisant to, kad greičiausiai kiekvienam polinkį žalotis turinčiam asmeniui reikalinga ilgalaikė strateginė pagalba, šis tyrimas atskleidė, jog gali būti naudinga ir greita strategija, padedanti sustoti tą akimirką ir ieškotis rimtesnės pagalbos.