Nors akronimas LGBTQIA+ visuomenėje vartojamas vis plačiau ir skambiau, tačiau ne kiekvienas žino, ką konkrečiai jis reiškia. Ką žymi kiekviena akronimo raidė ir ženklas, kokios tapatybės čia slepiasi ir kas jas sieja, komentuoja Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė Jūratė Juškaitė ir Lietuvos žmogaus teisių centro švietimo veiklų vadovė Paulina Drėgvaitė.
Akronimas LGBTQIA+ susideda iš skirtingų tapatybių: tai lesbietės, gėjai, biseksualūs, translyčiai, queer, interlyčiai, aseksualai. Kadangi seksualinės tapatybės nuolat išgyvena kismą, dažnai pridedamas pliusas, taip pripažįstant, kad šie apibrėžimai ir terminai nebūtinai iki galo atspindi platų spektrą tapatybių ir žmogaus seksualumo išraiškų.
Su daugeliu terminų žmonės pažįstami – lesbietė, gėjus, biseksualus, translytis. Tačiau Lietuvoje retai kalbama apie interlyčius ir aseksualius bei aromantiškus žmones, taip pat ne visiems aišku, ką reiškia queer.
Interlyčiai žmonės turi lytinius organus, chromosomas ar reprodukcinius organus, kurie neatitinka tipinės binarinės vyro ir moters kūno sampratos. T.y. interlyčių lytiniai organai gali neatitikti jų reprodukcinių organų arba jie gali turėti skirtingų lyčių bruožų.
Kadangi nemaža dalis pasaulio visuomenių lytį supranta binariškai, t.y., kad gali egzistuoti tik vyras ir moteris, atitinkantys griežtus standartus, dažnai interlyčiai žmonės yra operuojami, „taisomi“, kad atitiktų tas normas. Tokios procedūros dažnai atliekamos jauname amžiuje, kai interlyčiai neturi galimybės patys įvardyti, kaip jie jaučiasi ir kokia jų tapatybė, todėl padaroma milžiniška žala.
Augdami ir bręsdami interlyčiai žmonės gali savęs netapatinti su jiems priskirta lytimi ir jaustis absoliučiai ne savo kūne. Todėl LGBTQIA+ judėjime akcentuojama, kad visuomenė privalo atsiklausti pačių interlyčių, kas jiems geriausia, ir nežaloti jų kūnų bei gyvenimų medicininėmis intervencijomis, jeigu jie patys jų nepasirinko.
Keičiantis visuomenės normoms, nemažai interlyčių atsisako nebūtinų procedūrų ir savęs neidentifikuoja kaip griežtai vyro ar moters arba apskritai nesieja savęs su viena ar kita lytimi.
Aseksualumas – tai seksualinė orientacija, kai žmogus patiria nedidelį seksualinį potraukį kitiems arba jo visai nejaučia. Aseksualumas laikomas spektru – tai reiškia, kad aseksualiais save laikantys žmonės gali turėti skirtingų patirčių: vieni gali nejausti seksualinio potraukio arba jį jausti retai, kiti, kaip, pavyzdžiui, demiseksualūs žmonės, tokį potraukį jaučia tik užmezgę emocinį ryšį.
Aromantiški žmonės nepatiria arba retai patiria romantinį potraukį. Aromantiški žmonės gali būti aseksualūs (nejausti seksualinės traukos), tačiau šios seksualinės orientacijos nebūtinai persidengia, t.y. galima jausti seksualinį potraukį, bet neturėti romantinio potraukio ir atvirkščiai. Aseksualumo bei aromantiškumo spektre gali būti tiek žmonės, kurie save laiko heteroseksualiais, tiek neheteroseksualūs žmonės.
Ir, galiausiai, queer – nusistovėjusio vertimo lietuvių kalboje neturintis terminas. Queer apibūdina žmones, kurie nėra heteroseksualūs bei cislyčiai (tai žmonės, kurių lytinė tapatybė atitinka tą, kuri buvo jiems priskirta gimus). Kaip queer gali identifikuotis ir gėjai, ir lesbietės, ir translyčiai, ir kiti LGBTQIA+ žmonės.
LGBTQIA+ žmonės yra labai įvairūs, tad klausimas „kam jie atstovauja?“ skamba kiek nekorektiškai. Įsivaizduokite grupę heteroseksualių žmonių. Paklausę jų, kam jūs atstovaujate, greičiausiai sulauksite arba nustebusių žvilgsnių, arba galbūt žmonės, bandydami atspėti, ką turite omenyje, pradės vardinti įmones, kuriose dirba, bendruomenes, kuriose veikia, ir t.t.
LGBTQIA+ žmonės savaime niekam neatstovauja, juos dažnai jungia sunkios vaikystės ir jaunystės patirtys: nepriėmimas, atstūmimas ir pan. XX a. pradėjo kurtis organizacijos ir socialiniai judėjimai, kurie siekė ir vis dar siekia LGBTQIA+ lygybės su kitais žmonėmis: teisės nepatirti patyčių dėl seksualinės orientacijos ar lytinės tapatybės, tuoktis, turėti visas teises ir pareigas, kurias turi kiti visuomenės nariai.