(Ne)rimta tema
Seksualinio priekabiavimo tema dažniausiai didesnio dėmesio sulaukia tik įvykus rezonansinei istorijai. Tačiau iš tiesų ši problema visą laiką šalia: ją būtina atpažinti bei identifikuoti, apie ją būtina kalbėti.
Mūsų visuomenėje seksualinio priekabiavimo tema retai kada aptariama rimtai, o ne juokiantis. Kaip pavyzdį galima imti visai neseniai vykusią Seimo narės Morganos Danielės puikią sutikimo santykiauti iniciatyvą, kuri socialinėje medijoje ir įvairiose grupėse sulaukė begalės pašaipų, menkinančių seksualinio priekabiavimo temos rimtumą. Kol Lietuva juokėsi, Švedija ir dar daugiau nei dešimt kitų Europos valstybių sutikimu santykiauti grįstus įstatymus jau priėmė.
Lietuvos studentų sąjungos 2021 metais atlikto tyrimo1 metu nustatyta, jog psichologinis smurtas ir seksualinis priekabiavimas akademinėje aplinkoje vis dar tebėra problema: beveik 14 proc. apklaustųjų studentų atsakė, jog akademinėje bendruomenėje vis dar paplitę žeminantys seksistiniai komentarai ir juokai. Apie 5 proc. teigė, jog yra vis dar paplitusios gašlios pastabos apie seksualines asmens ypatybes. Svarbu ir tai, jog tik maža dalis studentų praneša apie netinkamą elgesį – mažiau nei 3 proc. apklaustųjų yra pranešę apie psichologinį smurtą bei seksualinį priekabiavimą, ir tik penktadalis studentų apskritai žino apie galimybę pranešti apie seksualinį priekabiavimą.
Stereotipų problema
„BRIDGE: vietos bendruomenių stiprinimas efektyviai kovai su smurtu lyties pagrindu artimoje aplinkoje projekto rėmuose” 2020 metais atliktoje apklausoje net 44 % vaikinų (15–19 metų) sutiko su teiginiu, kad merginos turi atrodyti seksualiai, o su tuo, kad „kartais merginos
pačios išprovokuoja priekabiavimą savo išvaizda ir (arba) elgesiu” sutiko taip pat 44 % apklaustųjų. Su teiginiu „berniuko elgesys, kai jis tampo mergaitei už kasų, kelia sijoną ir pan., yra tiesiog dėmesio rodymas” sutiko iš viso 43 % moksleivių, o su tuo, kad „kartais merginos pačios kaltos, jei vaikinai prie jų priekabiauja” – 21 % apklaustųjų. Tad akivaizdu, kad ši tema itin stigmatizuojama (net ir labai jaunų žmonių!), o problemos šaknys yra labai gilios.
„Padori apranga ir neprovokuojantis elgesys padeda išvengti priekabiavimo” – tai vienas žalingiausių įsitikinimų, itin gajus visuomenėje, štai taip paprastai permetantis kaltę aukai. Reikia suprasti, kad leidimo priekabiauti, apsivilkus vienokį ar kitokį rūbą, niekas niekam neduoda. Tai nėra kvietimas. Vienintelis atsakingas šioje situacijoje yra agresorius, sąmoningai pasirinkęs atlikti nederamus veiksmus, priekabiauti, seksualiai išnaudoti savo aukas, smurtauti.
Edukacijos svarba
Seksualinio priekabiavimo prevenciją privalu vykdyti nuo pat mažumės. Mokykime vaikus
jausti ribas, ir patys jų neperženkime (pavyzdžiui, jeigu vaikas nenori būti kutenamas, nedarykime to). Kartu mokykime vaikus atskirti, kokie veiksmai transliuoja susižavėjimą ir dėmesį, o kurie yra netinkami (vietoje sijono kėlimo mokykime dėmesį rodyti dovanojant piešinį ar atvirutę). Kalbėkime su vaikais, kokie prisilietimai yra tinkami, o kurie – netinkami, kaip priimti savo kūną ir kokios kūno vietos yra privačios. Svarbu mokyti, kad mūsų kūnas priklauso tik mums patiems; įvardinti savo lytinių organų pavadinimus ir jų ne šaržuoti, o padėti suprasti, jog, iškilus pavojui ar susidūrus su nemaloniu prisilietimu, galima apie tai papasakoti suaugusiam, kuriuo pasitikiu.
Kita svarbi tema – sutikimas. Sutikimas yra vienintelis įrodymas, jog abu žmonės nori to paties (pavyzdžiui, tik bučiuotis, tačiau lytiškai nesantykiauti). Svarbu mokėti komunikuoti su savo partneriais, mylimaisiais ne tik apie tai, kas ir kaip patinka, bet ir apie tai, kas nepatinka, kokios yra mano ribos. Labai svarbu suprasti, kad „ne“ visuomet reiškia būtinybę sustoti.
Tekstą parengė Lina Januškevičiūtė, „Įvairovės ir edukacijos namai” vadovė, lytiškumo ugdymo ir žmogaus teisių edukatorė.