Ar seksualinė orientacija pasirenkama?

„Ar jis negali būti kaip visi?”, „Tegul būna normalus!”, „Seksualinė orientacija – tai kiekvieno asmeninis pasirinkimas” – tokios ir panašios replikos visuomenėje vis dar gajos ir plačiai vartojamos. Kas lemia šį trumparegišką požiūrį? Ir kaip yra iš tikrųjų: ar seksualinė orientacija yra pasirenkama?

Bažnytinėje bendruomenėje lytinės orientacijos klausimas vertinamas nevienareikšmiškai. Požiūriai skiriasi priklausomai nuo konkrečios bažnyčios, bendruomenės ar atskirų tikėjimo lyderių. 

Kai kurios Lietuvos bažnyčios ir religinės bendruomenės palaiko toleranciją ir lygybę visų seksualinių orientacijų žmonėms, teigdamos, kad Dievas myli ir priima visus žmones nepriklausomai nuo jų seksualinės orientacijos. Kitose religinėse bendruomenėse egzistuoja konservatyvios pozicijos, neigiančios netradicinę seksualinę orientaciją ir manančios, kad seksualinė orientacija yra tam tikra asmens nuostata, elgesys, pasirinkimas, kurį galima keisti.

Tuo metu mokslas teigia ką kita. Amerikos psichologų asociacijos pateikiamose oficialiose išvadose pabrėžiama, jog seksualinė orientacija nėra pasirenkama. Daugybė mokslinių genetikos, neurologijos, endokrinologijos ir psichologijos tyrimų atskleidžia, kad seksualinė orientacija yra neatskiriamai susijusi su asmens tapatybe ir priklauso nuo biologinių bei genetinių veiksnių.

Pavyzdžiui, mokslininkų Ivana Savic ir Per Lindstrom straipsnyje „PET and MRI show differences in cerebral asymmetry and functional connectivity between homo- and heterosexual subjects” aprašomi 2008 metais atlikti PET ir MRT tyrimai, kurie parodė, jog homoseksualių vyrų ir heteroseksualių moterų smegenų pusrutuliai yra simetriškesni nei heteroseksualių vyrų ir homoseksualių moterų. Šie tyrimai taip pat atskleidė, kad gėjų vyrų jungtys migdoluose (amygdalose – smegenų dalyje, atsakingoje už pirminį rizikos vertinimą ir šališkus sprendimus bei emocijas, taip pat turinčioje daug sekso hormonų receptorių) yra panašios į heteroseksualių moterų; homoseksualių moterų jungtys migdole yra panašios į heteroseksualių vyrų.

Dar anksčiau, 1994 metais, skelbtoje mokslinėje studijoje „A Linkage Between DNA Markers on the X Chromosome and Male Sexual Orientation” mokslininkai kalba apie galimą genetikos įtaką seksualinei orientacijai. Tyrimas parodė, jog šeimos, kuriose yra du homoseksualūs broliai, dažniau turi tam tikrus genetinius žymenis X chromosomoje, dar žinomoje kaip Xq28.

Žmogus gimsta heteroseksualus, homoseksualus, biseksualus arba transseksualus, ir tai nėra asmeninis žmogaus pasirinkimas. Daugeliu atveju netradicinės orientacijos asmenys kenčia ir išgyvena savo kitoniškumą. Knygoje „Mūsų dukterys ir sūnūs. Klausimai bei atsakymai homoseksualių ir biseksualių vaikų tėvams“ rašoma, jog “homoseksualiems žmonėms dažnai būna sunku priimti save ir susitaikyti su savo seksualine orientacija. Tačiau jos nepripažindami jie rizikuoja susidurti su psichologinėmis problemomis”. Supratęs savo seksualinę orientaciją, gėjus, lesbietė, biseksualas ar translytis visuomenėje pasijunta „kitoks” ir susiduria su įvairiais psichologiniais bei socialiniais iššūkiais.Daniel K. Savage – amerikiečių autorius, žurnalistas, LGBT bendruomenės aktyvistas savo knygoje „American savage”, analizuojančioje homoseksualų padėtį visuomenėje, rašo: „Ar galite įsivaizduoti, kad vos pasirinkę, ką rengsitės šiandien, greta pasirenkate ir lytį, kuri šiandien jus trauks? Visa tai skamba absurdiškai, tiesa? Tačiau konservatyvūs, griežtai prieš homoseksualus nusiteikę fanatai vis dar tiki, jog tai pasirinkimas ir niekas kitas. Patikėkite: nėra vidinio jungiklio, kuris leistų pasirinkti būti gėjumi, lesbiete ar biseksualu”.

Literatūra: