ŽIV – žmogaus imunodeficito virusas, kuris ilgainiui gali sukelti įgytą imunodeficito sindromą – AIDS . Tai lėtinė infekcija, kuriai pirmiausia būdinga besimptomė stadija, kuri gali išlikti nepakitusi metų metus, o vėliau pirmieji simptomai atsiranda dėl imunosupresijos. Žmogaus imunodeficito virusas nusitaiko į imuninę sistemą ir susilpnina žmogaus apsaugą nuo daugelio infekcijų ir kai kurių vėžio rūšių, su kuriomis gali kovoti tik sveiką imuninę sistemą turintys asmenys.
ŽIV užsikrečiama, kai virusas patenka į kraują tiesioginiu kontaktu arba prasiskverbdamas į pažeistus gleivinės paviršius. Žmogaus ląstelių infekcija prasideda nuo ŽIV prisijungimo prie glikoproteino, kuris tarnauja kaip T – ląstelių receptoriaus koreceptorius CD4+. Laikui bėgant, ŽIV sukeliamas nuolatinis CD4+ ląstelių naikinimas progresuoja iki vėlyvos ŽIV infekcijos stadijos, vadinamos AIDS. Virusui naikinant imunines ląsteles ir pažeidžiant jų veiklą, užsikrėtę asmenys palaipsniui tampa imunodeficitiniais. ŽIV simptomai skiriasi priklausomai nuo esamos infekcijos stadijos. Per kelias pirmąsias savaites po pirminio užsikrėtimo asmuo gali nepajusti jokių simptomų arba simptomai gali būti panašūs į gripą įskaitant karščiavimą, galvos ar gerklės skausmą, o infekcijai stiprėjant ir organizmui silpnėjant, gali atsirasti kitų požymių ir simptomų, tokių kaip limfmazgių padidėjimas, svorio kitimas. Be gydymo asmenys sergantys ŽIV taip pat gali susirgti kitomis sunkiomis ligomis, tokiomis kaip tuberkuliozė, kriptokokinis meningitas, sunkios bakterinės infekcijos. ŽIV infekcija gali būti apibrėžta kaip didžiausia mūsų amžiaus epidemija, turinti dramatiškų žmogiškųjų, socialinių ir ekonominių padarinių.