Druska žmonijos istorijoje vaidina itin svarbų vaidmenį. Valgomoji druska, sudaryta iš natrio ir chloro, yra žmogaus sveikatai būtinas junginys. Ji svarbi tokioms organizmo funkcijoms, kaip širdies plakimas, nervų signalai ir ląstelių mityba. Deja, mūsų kūnas negali pasigaminti druskos pats. Druska į istoriją įeina kaip pirmoji tarptautinės prekybos prekė ir netgi buvo naudojama kaip valiuta. Būtent natrio chloridas leido išsaugoti maistą ilgesnį laiką ir turėjo kultūrinę reikšmę: visuomenė tikėjo jo galiomis.
Vienos pirmųjų kultūrų, pripažinusių druskos reikšmę, buvo Senovės Kinija ir Egiptas. Kinija atrado vandenyno vandens virimo metodą druskai surinkti. Jie taip pat išgręžė pirmąjį druskos gavybos gręžinį. Kinų virtuvėje buvo naudojami druskos padažai ir konservuojami greitai gendantys maisto produktai, pavyzdžiui, kiaušiniai su druska. Kinija pirmoji apmokestino druską ir gautas pajamas naudojo įvairiems tikslams, net Didžiosios sienos statybai. Panašiai akmens druską kasė ir jūros vandenį garino Senovės Egiptas. Egiptiečiai naudojo druską maistui konservuoti, sūdė žuvį ir netgi naudojo druską mumifikacijai. Dėl šios praktikos XIX amžiaus Kairo muitinėje mumijos buvo apmokestinamos kaip sūdytos žuvys.
Šios ankstyvosios naujovės buvo didžiulės druskos įtakos žmonijai pradžia.
Druska vaidino itin svarbų vaidmenį kuriantis keltų ir senovės romėnų civilizacijoms. Keltai plėtojo druskos kasybos metodus ir klestėjo prekiaudami druska bei apdorotais produktais. Romėnai pripažino druskos ekonominę ir politinę vertę, naudodami ją kaip įrankį visuomenės paramai gauti, kariams mokėti ir karams finansuoti.
Chemijos ir technologijų pažanga palengvino druskos gavybą. XIX amžiuje chemikai pradėjo naudoti elektrolizę ir atskleidė druskos sudėtį bei savybes. Tuo pačiu metu naujoviški gręžimo metodai pakeitė druskos gavybą visame pasaulyje. Industrializacija iš itin vertingos prekės druską pavertė lengvai įperkama ir prieinama preke.
Šiandien druska jau tapo kasdiene būtinybe, be kurios negalime išsiversti. Ji plačiai naudojama konservuojant maisto produktus, siekiant išsaugoti jų šviežumą ir pagerinti skonį. Tačiau tyrimai rodo, jog pernelyg didelis druskos vartojimas kelia kraujospūdį, širdies ir inkstų problemas, osteoporozę, didina virškinimo sutrikimų ir net vėžio riziką.
Pavyzdžiui, devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Jungtinėse Amerikos Valstijose aukštas kraujospūdis kėlė itin didelį susirūpinimą. Buvo nustatyta, kad amerikiečiai suvartojo nuo 10 iki 20 kartų daugiau natrio chlorido, nei reikia jų organizmui. Iš pradžių sveikatos specialistai patarė sumažinti druskos vartojimą, tačiau netrukus suprato, kad pagrindinis perteklinio natrio suvartojimo šaltinis yra perdirbtas maistas. Maisto įmonės į savo produktus, pavyzdžiui, padažus, picas, sriubas ir konservuotus patiekalus, deda daug druskos. Druska gerina maisto skonį ir užmaskuoja nemalonų perdirbto maisto ataskonį. Vartojant vis daugiau druskos, palaipsniui keliama ir „optimalaus sūrumo” kertelė.
Masinis druskos vartojimas veikia ir aplinką. Druskos pramonė – transportavimas, perdirbimas ir kitos susijusios veiklos – daro didelę žalą gamtai. Druskos gavyba lemia smegduobių formavimąsi ir kelia pavojų gyventojams, pastatams bei infrastruktūrai. Pramonė prisideda prie oro ir vandens taršos. Į vandenį ir orą kartais patenka žmogaus sveikatai kenksmingos druskų rūšys. Perdirbimo ir gavybos procesai reikalauja didelių energijos sąnaudų, tad į aplinką išskiriami dideli toksinių medžiagų kiekiai, darantys neigiamą poveikį orui, kuriuo kvėpuojame.
Naudota literatūra:
- Mark Kurlansky knyga “Salt”;
- Michael Moss knyga “Salt Sugar Fat”;
- 2019 metų studija “Is too much salt harmful? Yes”.