Svižudybė – nelikime abejingi

Savižudybė –  sudėtinga, daugiareikšmė problema, kuri neturi kokios nors vienintelės priežasties ar paaiškinimo. Ją dažniausiai sukelia biologinių, psichologinių, kultūrinių, socialinių veiksnių visuma. Kad ir kas sąlygotų savižudybę, pirmiausia tai suprantama kaip psichologinė problema. Savižudybę dažniausiai sąlygoja gilus beviltiškumo ir bejėgiškumo jausmas. Žmogus nebemato jokių problemų sprendimų ir galimybių susitvarkyti su sudėtingomis gyvenimo aplinkybėmis, tad pasirenka galimybę nutraukti kančią nutraukdamas savo gyvenimą. Vis dėlto asmenys, kurie bandė žudytis, dėl profesionalios psichologinės pagalbos sugeba išspręsti daugelį problemų ir toliau gyventi pilnavertį gyvenimą.

Požymiai ne visais atvejais yra pastebimi. Dalis nusižudžiusių asmenų apie savo ketinimus slepia iki pat galo, ir net patys artimiausi šeimos nariai savižudybės grėsmės gali nepastebėti.

Tačiau visada verta atkreipti dėmesį, jeigu asmuo kalba:

  • kad nenori gyventi
  • kad mirtis būtų geriausia išeitis
  • kad yra našta kitiems
  • kad nėra gyvenimo prasmės
  • kad geriau būtų užmigti ir nepabusti
  • kad geriau būtų susirgti nepagydoma liga
  • kad jaučia nepakeliamą emocinį skausmą, kaltę ar gėdą
  • jei grasina, kad „kai numirsiu, tada pasigailėsite“
  • bet kokiais kitais žodžiais kalba apie mirtį ar savižudybę, neįprastai ir perdėtai ja domisi. Netikėkite paplitusiu mitu, kad „iš tikrųjų galvojantys apie savižudybę apie tai nekalba“, nes tai nėra tiesa, dauguma nusižudžiusių apie tai buvo artimiesiems bent užsiminę
  • Atkreipkite dėmesį, jei asmuo įsigyja savižudybės įrankį (virvę, ginklą, kaupia vaistus ir kt.), taip pat jei užbaigia svarbiausius darbus, rašo testamentą, grąžina skolas, atsisveikina

Savižudybės Lietuvoje išlieka opi problema, bet visi mes kartu galime prisidėti prie jos sprendimo. Štai keletas svarbių žingsnių, kurie gali padėti išvengti šios tragedijos:

  1. Atpažinkime rizikos ženklus: Dažnai žmonės, galvojantys apie savižudybę, rodo tam tikrus ženklus, tokius kaip nuolatinis liūdesys, izoliacija, kalbos apie beviltiškumą ar savižudybę. Svarbu būti dėmesingiems ir reaguoti į šiuos signalus.
  2. Kalbėkime atvirai: Nereikia bijoti kalbėti apie savižudybę. Atviras pokalbis gali padėti žmogui jaustis išgirstam ir suprastam. Klausykime be vertinimo ir siūlykime savo ar specialistų paramą.
  3. Ieškokime profesionalios pagalbos: Jei pastebime, kad kažkas iš mūsų artimųjų ar draugų patiria sunkumų, svarbu paskatinti juos kreiptis į specialistus. Lietuvoje veikia įvairios emocinės paramos linijos ir psichikos sveikatos centrai, kurie gali suteikti reikiamą pagalbą.
  4. Stiprinkime bendruomenę: Kuo stipresnė ir palaikanti bendruomenė, tuo mažesnė tikimybė, kad žmogus jausis vienišas ir beviltiškas.
  5. Švieskime visuomenę: Svarbu mažinti mitus ir stigmas, susijusias su psichikos sveikata ir savižudybėmis. 

Visada pasitikėkite savo nuojauta, jei ji jums sako, kad artimasis nori negyventi ir turi savižudiškų ketinimų. Pasikalbėkite su juo ir pasakykite, kad nerimaujate dėl jo, bei tiesiai paklauskite, ar neturi minčių apie savižudybę. Pagaliau – pasikonsultuokite su profesionalu ir pasidalinkite savo abejonėmis.

Psichologinė pagalba

Kontaktai

Naudota literatūra:
https://pagalbasau.lt/savizudybe/
https://jaunimolinija.lt/pasikalbek/kaip-padeti-sau/
https://www.vle.lt/straipsnis/savizudybe
https://www.lrt.lt/naujienos/sveikata/682/2245356/higienos-institutas-pasidalijo-patarimais-kaip-atpazinti-savizudybes-gresme-ir-padeti-kencianciam

                                                                                       JPSPP koordinatorė Nadežda Labutienė