Savižudybė – tai savanoriškas valingas žalojimasis ar nuodijimasis siekiant pasitraukti iš gyvenimo arba dėl to ištikusi mirtis. Savižudybė visais laikais buvo ir tebėra nemalonus, šokiruojantis, keliantis diskusijas reiškinys. Žmonėms savižudybės sukelia skirtingas reakcijas ir simbolizuoja skirtingus dalykus: tragedija, siaubas, įniršis, šokas, nesupratimas, paguoda, palengvėjimas, gėda, pagalbos šauksmas, skausmo išvengimas, bausmė, protestas, teisingumas, neviltis, liūdesys, klaida, nerimas, drama, įžeidimas, neatleidimas ir kt.
Įvairiose kultūrose gausu įvairaus tipo savižudybių pavyzdžių. Istorijoje yra žinoma ir privalomų savižudybių, pvz., našlės susideginimas po vyro mirties Indijoje ar poriniai kapai baltų ir indoeuropiečių žemėse, leidžiantys suprasti, kad buvo tradicija po vyro mirties nusižudyti žmonai. Istoriniuose šaltiniuose yra nemažai įrodymų, kad kartu su kilmingu mirusiuoju lietuviai degindavo ir jam artimus žmones. 1389 m. Philippe’o de Meziereso veikale ,,Senojo maldininko sapnas“ aprašytos karaliaus laidotuvės. Istorikai teigia, kad tai didžiojo kunigaikščio Gedimino laidotuvės. Per jas karaliaus kūnas buvo sudegintas ne tik su ištikimu žirgu, tarnu, bet ir su geriausiu bičiuliu.
Daugybėje kultūrų savižudybė buvo laikoma geriausia išeitimi nepajėgiančiam kovoti, pasipriešinti blogiui žmogui. Buvo tikima, kad gerai įvykdyta savižudybė apgina gerą vardą ir atminimą. Masadoje (Izraelis) 73 metais įvyko masinė savižudybė. Romėnų legionieriams užpuolus Masados tvirtovę, 960 gynėjų nusprendė gyvi nepasiduoti. Ryškiausias Lietuvos istorijoje pralaiminčių karių savižudybės pavyzdys – legendinės Pilėnų pilies gynėjų žūtis. Matydami, kad pralaimės, ,,lietuviai pasiryžo geriau sulaukti baisiausio galo, negu pilį atiduoti ir priešams į rankas patekti“.
Savižudybės dažnai yra politinio protesto forma (1963 m. budistų vienuolių susideginimas Vietname). Prieš save pakelti ranką gali skatinti kultinės, mistinės aplinkybės (baltų krivių krivaičiai dažnai susidegindavo dievų garbei). Savižudybės gali būti ir epideminio pobūdžio. Kai kurias gali sukelti propaguotojai, kaip, pvz., filosofas Hegesijas. Jis buvo ištremtas iš Aleksandrijos už tai, kad savo kalbomis sukėlė savižudybių protrūkį. Be to, savižudybę gali paskatinti lošimai ar psichikos sutrikimai. Pastaruoju metu didžiulis dėmesys skiriamas ne vien vaistiniam gydymui, bet ir socialinei psichiatrijai, skatinama atsikratyti blogo požiūrio į psichikos sveikatos sutrikimų turinčius pacientus. Svarbų vaidmenį atlieka socialinė aplinka. Savižudišką elgesį gali skatinti netinkama globa, auklėjimas, tokio elgesio pavyzdžiai.
Tačiau tai – tik istorija, savižudybė niekada nėra geriausias sprendimas sprendžiant problemas. Iš istorijos galima mokytis, bet geriau jos nekartoti. Galime džiaugtis, kad nebėra priverstinių savižudybių dėl artimojo ar darbdavio mirties, kad nereikia aukoti savo gyvybės siekiant nepriklausomybės. Šiais laikais galime gyventi sau, todėl tikrai neverta aukoti gyvybės dėl kitų. Jei kyla minčių apie tai, prisimink, kad išties yra žmonių, kurie džiaugiasi tavo kompanija, mėgsta tavo šypseną ar išdaigas. Pasaulis turi ką pasiūlyti, tad neprarask galimybės to patirti atimdamas sau gyvybę. O jei tikrai yra blogai, nepabijok kreiptis pagalbos.