Rūkymas, alkoholio vartojimas, persivalgymas, taip pat savęs žalojimas yra kenksmingi veiksmai, kuriais bandoma įveikti gyvenimo sunkumus, numalšinti vidinį skausmą. Žmonės sekina ir žaloja savo kūną jausdami didžiulį dvasinį skausmą, smarkiai nekęsdami savęs, siekdami nusiraminti, užsimiršti ar dėl kitų priežasčių. Tai skausminga ir sudėtinga problema. Save žalojantys asmenys dažnai tokį elgesį slepia, jiems baisu kam nors pasakoti – bijo būti nesuprasti, pasmerkti ar apšaukti. Tuo metu jiems nepavyksta rasti kitokio nusiraminimo būdo.
Savęs žalojimas – tai veiksmai, kuriais žmogus tyčia žalojasi ar kenkia sau, pavyzdžiui, drasko, pjausto ar degina odą, raunasi plaukus ar blakstienas, daužo save kokiu nors daiktu, įkvepia nuodingų medžiagų, išgeria per didelę vaistų dozę, nuryja kokį nors daiktą.
Žalojimosi nereikėtų lyginti su noru nusižudyti. Paprastai žmogus žalodamas save žino, kiek gali sau kenkti, kad liktų gyvas. Šiuo atveju bandoma ne pasitraukti iš gyvenimo, o sumažinti išgyvenamą kančią, kad būtų galima gyventi toliau. Vis dėlto 1–2 proc. besižalojančių žmonių miršta.
Yra įvairių priežasčių, dėl kurių asmenys gali pradėti save žaloti. Paprastai už jų visų slypi stiprūs jausmai, išgyventi praeityje arba visai neseniai:
- didelis vidinis skausmas;
- vienišumas;
- neapykanta sau;
- neplanuotas nėštumas;
- patyčios mokykloje;
- nesėkmingas bandymas pritapti prie bendraamžių;
- tėvų skyrybos;
- patirta emocinė, fizinė ar seksualinė prievarta;
- artimųjų netektis (tėvų, brolių, seserų ar draugų);
- atskirtis nuo to, kas brangu ir mylima, ir patekimas į globos įstaigą.
Žalojimasis pasirenkamas kaip būdas trumpam palengvinti patiriamą skausmą, pabėgti nuo sunkumų, sumažinti įtampą. Šis palengvėjimas yra apgaulingas, jis nepadeda išspręsti gyvenimo problemų, ilgainiui žmogus jaučiasi vis blogiau.
Dažnai klaidingai manoma, kad besižalojantis asmuo mėgina atkreipti į save dėmesį, siekia manipuliuoti kitais. Priešingai – save žalojantys žmonės dažniausiai gyvena jausdami gėdą ir baimę, kad kas nors gali sužinoti, ką jie daro sau. Tai be galo slapta problema. Randai ir žaizdos paprastai slepiami po ilgarankoviais marškiniais ar kelnėmis.
Norint išspręsti šią problemą reikia atvirumo, laiko ir pasitikėjimo, labai prasminga ir svarbi, tiesiog būtina, yra psichologo, psichiatro ar gydytojo – asmens, kuriuo jaunuolis pasitikėtų, galėtų atskleisti savo vidinį skausmą, kuris padėtų rasti būdų kitaip su viskuo susitvarkyti, pagalba.
Yra daugybė priežasčių, kodėl jaunas žmogus nedrįsta kreiptis ir prašyti pagalbos:
- nežino kur kreiptis;
- bijo, kad nebus saugoma jo pasakojimo paslaptis;
- gėdijasi ir blogai apie save galvoja;
- bijo, kad tas, kuriam apie tai papasakos, pradės kaltinti ar supyks;
- bijo, kad nebūtų išvadintas pamišėliu, savižudžiu;
- sunkiai pasitiki kitais žmonėmis dėl draugų ar kitų artimų žmonių išdavystės;
- nerimauja, kad bus priverstinai gydomas.
Jei tu ar tavo draugas susidūrėte su savęs žalojimu arba kyla noras tai daryti – atmink, kad savęs žalojimą galima pakeisti kitais, nežalingais būdais išgyventi sunkius jausmus. Visgi tai įveikti vienam gali būti sunku – tada verta ieškoti pagalbos. Kreiptis pagalbos visada gali į patikimą suaugusįjį ar specialistą, pavyzdžiui, mokyklos psichologą, socialinį pedagogą. Jei nori apie tai pasikalbėti, visuomet gali paskambinti nemokamu telefonu 116 111 į Vaikų liniją. Šis pagalbos telefono numeris – anoniminis, todėl tau nereikės prisistatyti ar pasakyti, kur gyveni ir t. t., pokalbis bus konfidencialus.