Sveikas, visų pirma, svarbu paminėti, kad nerimas ne visuomet yra blogai. Jeigu nerimauti mus priverčia nauji iššūkiai, nerimas gali mums padėti susikaupti, susidoroti su kylančiomis problemomis. Pavyzdžiui, jausdami nerimą prieš atsiskaitymą, kontrolinį, jam ruošiamės, nerimas gali mus motyvuti. Tačiau tikrai galima ir kita situacija, kai nerimas mus sukausto, dėl stipraus nerimo jausmo mes negalime nieko daryti, jis labai išvargina.
Pasitaiko ir taip, kad nerimą kėlusi situacija jau praėjo, o nerimas išlieka, nerimastingos mintys vis sugrįžta taip neleisdamos mums atsipalaiduoti. Jeigu patyrinėtume, kaip atsiranda nerimas, pastebėtume, kad mūsų smegenys “gamina” įvairias mintis. Kartais tos “pagamintos” mintys verčia mus nerimauti, nusivilti, liūdėti. Smegenys netgi sukuria mintis, kurios gali trikdyti mūsų organų nervinę reguliaciją, pavyzdžiui, jos priverčia širdį plakti greičiau, delnus prakaituoti, trūkti oro. Gali atlikti trumpą bandymą. Keletą minučių mintyse kartok sau, kad artėjantis kontrolinis nepasiseks, teks jį perrašyti, pyks tėvai. Pastebėsi, kaip Tavo kūnas reaguoja į šias mintis.
Greičiausiai pajausi įtampą, dažnesnį širdies plakimą, nerimo jausmą. O dabar pabandyk daryti priešingai – kartok sau, kad pasiruoši geriausiai, kaip gali, kad net jeigu ir nepasisektų, kaip norėtum, tai nebus pasaulio pabaiga. Kartok raminančias mintis ir pajusi, kaip rimsta ir kūnas bei nerimo jausmas mažėja.Tam, kad galėtum susitvarkyti su savo nerimu, pirmiausia, svarbu išmokti atpažinti kylančias mintis, kurios tą nerimą sukuria. Atpažįstant nerimą kuriančias mintis, verta jas patyrinėti, kiek jos iš tiesų yra objektyvios, atitinkančios tikrovę. Verta pasiginčyti su šiomis nerimą keliančiomis mintimis.
Labai dažnai mes nerimaujame dėl dalykų, kurie nėra atitinkantys tikrovės, grėsmė mūsų mintyse būna išdidinta daugybę kartų. Siūlau išmėginti keletą pratimų, kurių pagalba gebėsi geriau atpažinti nerimą kuriančias mintis, sužinosi dažniausias mąstymo klaidas bei rasi būdų, kaip su nerimą keliančiomis mintimis kovoti.
Į klausimą atsakė:
Milda Vickutė-Bradauskienė
Medicinos psichologė
Antakalnio poliklinika