Neturiu klausimo tiesiog mintys apie mirtį, skausmą, žmogaus kančia ir savižudybę. Pavargau gyventi. viskas atsibodo ir nuo visko norisi vemti (mokyklos, žmonių, triukšmo, mokymosi…). Nebeturiu prasmės gyventi. Kiekviena diena tampa kančia. Jaučiama didelė neviltis, beviltiškumas, bejėgiškumas. Stipriai vargina baisios, tamsios, kraupios mintys. Dalis jų yra susijusios su mirtimi, SKAUSMU ir ŽMOGAUS KANČIA… Itin prastas mokymasis, prasti pažymiai ir sugriuvusi visa ateitis. Visa tai tęsiasi jau tris metus. Pavasari daktaro buvo degnozuota depresija, buvo išrašyti antidepresantai, bet taip žinoma atėjus vasarai viskas aprimsta.. Dalį minčių galiu išsipasakoti mokyklos psichologei, bet tai kas yra susiję su savižudybe užsiminti negaliu……. Nes mane pykina kai kišasi tėvai, man kelia šleikštulį ju lendimas. Mintys apie
savižudybę kamuoja jau ~ pusantrų metų. Kartais norisi jog mane kas nors išprovokuotų ir galėčiau sau nutraukti gyvybę. Mano akimis IŠSIGELBĖJIMO NĖRA. Liko tik netradicinis problemų sprendimas – savižudybė
Savijautos aprašyme jaučiasi nuovargis, beviltiškumas. Tikiu, kad tokia būsena labai slegianti. Suprantama, kad taip jaučiantis ir patiriant nesėkmes viskas (tiek dabartis, tiek ateitis) gali atrodyti gana tamsiai, tačiau savižudybė tikrai nėra vienintelė išeitis. Tik svarbu nelikti vienam su savo mintimis, jausmais, nes taip labai sunku pamatyti alternatyvas. Su artimu žmogumi ar specialistu lengviau išsigryninti psichologinio skausmo priežastis, ieškoti galimų sprendimų. Taip pat, jei buvo diagnozuota depresija, galbūt ilgalaikiam paskirto gydymo poveikiui nepakako kelių mėnesių, tad gal būtų galimybė jį atnaujinti?
Į klausimą atsakė
Roberta Maigienė
medicinos psichologė
Šeškinės poliklinika