Panikos priepuolio simptomai
Panikos priepuolio metu būdingas padažnėjęs kvėpavimas ir širdies plakimas, pakilęs kraujospūdis, dusimo, skausmo ar nemalonaus pojūčio krūtinėje jutimas, galūnių ar viso kūno drebėjimas, springimo, gerklėje įstrigusio kąsnio pojūtis, galvos svaigimas ir realybės pojūčio sutrikimas (aplinka nereali, aš – lyg ne aš, nejaučiu jausmų). Kadangi priepuolio ištiktam žmogui itin sunku nusiraminti, valdyti savo mintis ir kūną, tuo metu jam kyla baimė prarasti kontrolę, nualpti, išprotėti arba mirti. Taigi netikėtai užklupęs, ypač pirmą kartą gyvenime, panikos priepuolis gali labai išgąsdinti. Nors šie pojūčiai nemalonūs, jie nepavojingi.
Panikos priepuolį bent kartą gyvenime yra patyrę apie 15 proc. žmonių, o panikos sutrikimas pasireiškia 2–6 proc. Sutrikimas diagnozuojamas tuomet, kai žmogui kartojasi stipraus nerimo priepuoliai, jis nuolat jaučia baimę, kad priepuolis gali pasikartoti, dėl to apriboja savo gyvenimą, vengia situacijų ar vietų, kuriose galėtų kilti nerimas. Apskritai nerimas yra normali, adaptaciją užtikrinanti emocija. Sunkumų kyla tuomet, kai jis yra per stiprus, dažnas ir pradeda trikdyti kasdienį gyvenimą (kyla tarpasmeninių santykių problemų, vengiama įprastinių veiklų, įvairių situacijų ir naujų patirčių, piktnaudžiaujama psichotropinėmis medžiagomis). Žmogui tarsi įsijungia klaidingas pavojaus signalas ir pasireiškia streso reakcijos (lyg džiunglėse sutikus tigrą) net nesant realios grėsmės, akivaizdžios priežasties.
Panikos priepuolio priežastys
Panikos priepuolį gali sukelti įvairūs stresiniai įvykiai (pvz., artimojo netektis, skyrybos, darbo praradimas), fizinis krūvis, didesnis alkoholio kiekis. Visgi dažniausios priežastys yra psichologinės, kuomet žmogus linkęs viską kontroliuoti, stengiasi slopinti pyktį, nepasitenkinimą. Tada prasiveržia ilgai slopintos emocijos ir išgyvenimai. Panikos priepuolius dažniau patiria žmonės, kurie yra priklausomi nuo kitų, drovūs, bijantys kritikos, vaikystėje išgyvenę lėtinį nerimą.
Be to, asmuo, patyręs panikos priepuolį, gali baimintis, kad jis pasikartos ateityje, nuolatos apie tai mąstyti. O kuo daugiau apie tai galvojama, tuo didesnė tikimybė pačiam išprovokuoti nerimą, panašų į priepuolį. Žmogus patenka į užburtą panikos priepuolio ratą. Dėl per didelio dėmesio savo vidiniams pojūčiams jis labiau reaguoja į tam tikrus somatinius streso dirgiklius ar fizinį sujaudinimą. Tai lyg priešgaisrinė signalizacija: kai veikia gerai, ji įsijungia tik kilus gaisrui, o kai blogai – sureaguoja net į menkiausią dūmelį ar garus. Pavyzdžiui, padažnėjęs širdies plakimas, oro trūkumo jausmas, silpnumas išprovokuoja įvairias automatines mintis, kuomet kūno pojūčiai yra katastrofizuojami (pvz., ,,Tai kažkas baisaus ir pavojingo!“, ,,Aš mirštu!“), emocijas (nerimą, baimę, paniką, siaubą), sukelia atitinkamą elgesį (pvz., blaškymąsi, medicininės pagalbos ieškojimą, o vėliau skatina vengimą būti vienam ar vengimą situacijų, kuriose gali išsivystyti panika) ir galiausiai dar labiau sustiprina patiriamus fizinius pojūčius.
Pagalbos sau būdai
Patiriant nerimą galima atlikti įvairius kvėpavimo pratimus, pvz., lėtai iškvepiant galvoti, kad iškvepiate nerimą, o įkvepiate ramybę. Taip pat galima užsirašyti ir šalia savęs turėti teiginius, padedančius susitvarkyti su nerimu: pvz., nerimo metu normalu jausti fizinį sujaudinimą; tai jau buvau patyręs anksčiau ir realiai nieko blogo neatsitiko; šie simptomai nepavojingi. Be to, galima mėginti išbūti su nerimu, nieko papildomai nedarant, ir jis laipsniškai sumažės. Vis dėlto jeigu panikos priepuoliai dažnai kartojasi ir žmogus dėl to nebegali gyventi kokybiško gyvenimo, reikėtų pasikonsultuoti su specialistais, išsiaiškinti ir spręsti panikos priepuolių priežastis.