Mano sūnaus mirtis mane visiškai sugniuždė, atsirado panikos priepuoliai, nemiga, depresija ir begalinis širdies skausmas. Noriu su kuo nors pasidalinti savo begaliniu skausmu.

Mano 28-erių metų sūnus, rugpjūčio mėnesį pasikorė Kauno izoliatoriuje. Viena užauginau 2 sūnus – jaunesnis gyvena su manimi Airijoje, tačiau pirmojo sūnaus mirtis, mane visiškai sugniuždė. Atsirado panikos priepuoliai, nemiga, depresija ir begalinis širdies skausmas. Niekaip negaliu su tuo susitaikyti. Nesinori nieko daryti ir gyventi, nes jaučiu kaltės jausmą. Nerandu sau vietos ir svarbiausia, kad izoliatoriaus vadovybė meluoja. Sūnus, likus porai dienų iki tragedijos, skambino ir prašė pagalbos, minėjo, kad viskas ten labai blogai (tačiau manęs niekas neklausė ir viską neigė). Man plyšta širdis. Manau, kad jį privertė – sūnus nebuvo nei žmogžudys nei nuskriaudė ką, turėjo priklausomybę narkotikams, vagiliaudavo smulkmenas, man labai sunku. Visur matau kilpas, matau, kaip jis bijo, nes jis niekada nėra savęs žalojęs. Nebegaliu toliau taip gyventi. Noriu su kuo nors pasidalinti savo begaliniu skausmu.

Laba diena, patį svarbiausią žingsnį – ieškoti ir kreiptis pagalbos – žengėte. Tai labai svarbu, nes šiuo metu patiriate didelę krizę ir be abejonės, kad tvarkytis su ja vienai labai sunku. Minėjote, jog jaučiatės sugniuždyta, patiriate panikos priepuolius, nemigą, depresiją ir
begalinį skausmą. Tai jausmai, kuriuos išgyventi vienam yra išties labai sudėtinga. Šie jausmai dažnai aplanko žmones, patyrusius skaudžią netektį, tokią kaip Jūsų. Kaltės jausmą, kurį šiuo metu išsakote, gali kelti tai, kad sūnus tarsi bandė pranešti Jums apie sunkią savo situaciją, tačiau negalėjote imtis jokių veiksmų dėl izoliatoriaus vadovybės. Taip pat atrodo, kad Jums labai sunku susitaikyti su esama padėtimi, nes toks sūnaus elgesys, rodos, visiškai jam nebūdingas – nors sūnus ir turėjo įvairių problemų, niekad nebandė jų spręsti žalodamasis. Panašu, kad visoje šioje situacijoje yra daug nežinomųjų. Tai, kad tikriausiai nesužinosite, kaip iš tiesų jautėsi sūnus, ką jis patyrė ir kad nieko nebegalite pakeisti, greičiausiai kelia didelį beviltiškumo jausmą. Su šia būsena išbūti vienai išties labai sunku. Rašėte, kad nebegalite toliau taip gyventi ir norite pasidalinti savo skausmu. Galbūt Airijoje turite galimybę kreiptis pagalbos į specialistus - pvz. psichologą?

Specialistai padėtų jums išgyventi šį sudėtingą laikotarpį, atrasti būdus, kaip palengvinti savo kasdienybę dabartyje. Jeigu jaučiate, kad gyventi su patiriamais simptomais – nemiga, depresija, panika – sudėtinga, būtinai kreipkitės į gydytoją psichiatrą. Taip pat tokiais atvejais labai padeda savipagalbos grupės, kur renkasi artimųjų netekę žmonės ir dalinasi patiriamu skausmu. Svarbiausia – nelikite viena su savo sunkumais. Taip pat minite, kad turite dar vieną sūnų, kuris ne tik gali Jums padėti šioje situacijoje, bet taip pat juo reikia ir pasirūpinti – kad ir kaip būtų skaudu šiuo metu, nepamirškite, kad Jūs reikalinga savo aplinkiniams, o jais pasirūpinti galėsite tik pasirūpinadama savimi.

Linkiu stiprybės!

Į klausimą atsakė:

Goda Karpavičiūtė
Sveikatos psichologijos magistrantė
Projektą vykdo:
Projektą finansuoja:
© 2016-2019 Sveikatos Tinklas. Visos teisės saugomos. Privatumas ir atsakomybė.