Kodėl būti kartais taip sunku?
2017-09-11
Regionas: 
Klaipėdos m.
Renginio data: 
2017-09-11

„Būti ar nebūti – štai mįslė.
Kas prakilniau: ar nusilenkti dvasioj
Strėlėms ar dūžiams atšiauraus likimo,
Ar su ginklu prieš negandų marias
Į kovą stot ir jais nusikratyti?“ V. Šekspyras

 

Už mūsų šalies gyventojų destruktyvaus elgesio, nukreipto į pačius save, statistikos slepiasi graudulingas liūdesys. Faktas, kad savižudybės pagal paplitimą yra antroji visų išorinių mirčių priežastis, išduoda, kiek daug žmonių likimų yra už šių iš pirmo žvilgsnio ,,paprastų, nereikšmingų“ skaičių. Už šių skaičių – mūsų mylimi, mums brangūs, reikalingi žmonės ir tie, kuriems ne visada surandame akimirką. Minutėlę dėmesio, šilto žvilgsnio, apkabinimo, bendro arbatos puodelio ar klausimo ,,Kaip tu jautiesi?“

Šiandienos žmogus, kuris realiai sau kelia klausimą ,,Būti ar nebūti?“, gyvenime jaučiasi tarsi bulius koridoje, ne savo noru įtrauktas į beprasmiškus žaidimus, keliančius skausmą, neviltį, nusivylimą, nevaldomą pyktį, nuotaikų kaitą ar net kerštą. Dažnai strėlėmis rizikingam savižudiškam elgesiui tampa fizinės ir psichologinės ligos, ūmūs lėtiniai stresoriai, genetika (paveldimos ligos, kraujo grupė (pastebėta, kad mažesnį polinkį į savižudybes turi asmenys su ,,0“ kraujo grupe) ir t.t.). Žinoma, turi įtakos ir socialiniai-ekonominiai (mažiau savižudybių fiksuojama ekonomiškai silpnose šalyse), kultūriniai kintamieji veiksniai (pvz., tarp islamo tikėjimą praktikuojančių asmenų pastebima daugiau savižudybių), nežinojimas, kur kreiptis pagalbos arba postsovietinė nuostata, kad psichologinės pagalbos ieško tik ligoniai.

Tikriausiai kiekvienas esame girdėję teoriją, kad mirtis yra kiekvieno iš mūsų slapčiausias troškimas. Tačiau ar tikrai? Ar tikrai galime trokšti mirties, pakeldami prieš save ranką? Yra daugybė mitų: suicidai nori mirti, jų nusižudymo neįmanoma numatyti ar prognozuoti, savižudiškos mintys nėra rimtos ir jomis tik norima atkreipti dėmesį. Šiuos mitus reikia paneigti. Iš tikrųjų asmenys, turintys polinkį į savižudybes, nori gyventi, tačiau nepakelia patiriamo psichologinio skausmo ir neranda kitų jo malšinimo būdų. Beveik visais atvejais savo paties suprantama forma suicidas bando prisišaukti bent vieno žmogaus pagalbos ir duoda kalbinius signalus, informuoja emocinėmis užuominomis, pakitusiu elgesiu, bandymais žalotis.

Laiku neišgirstas pagalbos šauksmas gali tapti paskutiniu bažnytinio varpo gausmu. Paskendus rutinos rūpesčiuose, kartais gali būti itin sunku pastebėti nebyliai arba itin subtiliai siunčiamus signalus. „Kai sudūžta širdis, nesigirdi jokio garso. Atrodo, jog tą akimirką turėtų gausti visi pasaulio varpai, riaumoti lokiai, trenkti žaibas, tačiau nesigirdi nė vieno garso. Todėl ir yra taip skaudu“, – sakė A. Kamiu. Pastebėta, kad vyrai dažniau nei moterys renkasi itin drastiškus, staigius ir efektyvius savižudybių būdus. Neretai į savo gyvybę yra pasikėsinama ginklu, sąmoningu medikamentų perdozavimu ar pan.

Kad taip nenutiktų, priminkime savo artimiems žmonėms, kokie jie mums brangūs: apkabinkime juos, išgerkime kartu arbatos, ne tik klausykime, tačiau išklausykime ir išgirskime. Rugsėjo 10 d. minime Pasaulinę savižudybių prevencijos dieną. Nenumokime ranka į artimo sunkumus, kad mums brangūs žmonės netaptų statistika, už kurios slepiasi mūsų pačių skausmas.

Pasidalink!

Projektą vykdo:
Projektą finansuoja:
© 2016 Sveikatos Tinklas. Visos teisės saugomos. Privatumas ir atsakomybė.